Amžinybės sekmadienis / Mirusiųjų minėjimo šventė
Prisimindami mirusiuosius mes nukreipiame žvilgsnius į amžinybę. „Ką veikia mūsų artimieji, kuriuos Dievas jau pašaukė iš šio pasaulio? Kokioje būsenoje yra sielos tų, kuriuos Viešpats atpirko savo brangiu krauju ir kurie mirė išteisinti tikėjimu? Mes žinome, kad jų kūnai lyg kviečių grūdai yra pasėti Dievo dirvoje iki prisikėlimo dienos, bet kur dabar žvelgia jų nemirtingų sielų akys? Proto pastangomis to negalime pažinti. Apie tai sužinome tik iš paties Dievo apreiškimo.
Įkvėptas Šventosios Dvasios apaštalas Jonas regėjo atpirktųjų minią danguje. „Aš regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlio akivaizdoje, apsisiautę baltais drabužiais, su palmių šakomis rankose.“
Koks nuostabus buvo jo regėtas dangaus vaizdas. Jis liudija, kad mūsų gyvenimas nesibaigia kai siela atsiskiria nuo kūno. Jei mes šiandien tikime į Kristų ir liekame jam ištikimi, palaimintas gyvenimas iš Dievo malonės tęsis po mirties
Ypatingas dalykas apreiškime yra balti rūbai. „Kas yra tie, kurie apsivilkę baltais drabužiais, iš kur jie atėjo?“ buvo paklausta Jono. Kas yra tie, kurie stovi prie Dievo sosto su palmių šakomis rankose?
Jonas nesiryžo atsakyti į šį klausimą. Jis tik tarė: „Mano Viešpatie, tu žinai.“ Jam buvo paaiškinta: „Jie atėjo iš didžio suspaudimo. Jie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju. Todėl jie stovi priešais Dievo sostą …, o Sėdintysis soste išskleis ant jų padangtę.“
Bažnytinių metų pabaigoje prieš pat Adventą prisimename iškeliavusius artimuosius. Mes ne tik nuvykstame į kapines, uždegame žvakutes, bet ir prisimename juos bažnyčioje su malda ir giesme. Kol gyvename žemėje, mes meldžiamės šioje altoriaus pusėje, kovojančioje bažnyčioje, o iškeliavusieji tikintieji jau švenčia Vakarienę kitoje altoriaus pusėje – pergalingoje dangaus Bažnyčioje. Altorius yra vieta, kurioje susitinka dangus ir žemė, nes jo sakramento duonoje ir taurėje mus iš dangaus lanko Kristus savo kūnu ir krauju.
Kas yra tie apaštalo Jono regėti šventieji? Ar tai tik apaštalai, kurie sekė Jėzų? Ar tai tik bažnyčios tėvai Augustinas, Auksaburnis ir kiti? Apreiškimo knyga atsako: „Tai yra tie, … kurie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.“
Ši šventųjų minia – tai Kristaus atpirktieji, kurie buvo pakrikštyti į Trivienio Dievo vardą, išpažindavo savo nuodėmes ir priimdavo Kristaus kūno ir kraujo sakramentą. Išteisinti tikėjimu jie jau baigė šio gyvenimo kovą. Toje minioje mes matome pirmuosius tėvus Adomą ir Ievą, Senojo Testamento pranašus ir tikinčiuosius. Joje mes regime Dievo Motiną Mariją, šventuosius apaštalus, Mariją ir Martą, ir jų brolį Lozorių. Šioje minioje mes regime bažnyčios kankinius, kurie net mirties akivaizdoje liudijo Jėzų.
Mums gali atrodyti, kad šventieji – tai ypatingi žmonės, kurie savo šventumu išsiskyrė iš kitų ir todėl yra dangaus minioje. Jonui buvo atsakyta, kad tą minią sudaro ne tik tie, kurie išsiskyrė regimu šventumu, bet visi, „kurie išplovė savo drabužius ir juos išbalino Avinėlio krauju.“ Ši minia apima visus, kurie mirė išlaikę tikėjimą į Jėzų Kristų. Jie dabar vilki baltais rūbais, kuriuos Kristus ant jų uždėjo šventame Krikšte. Šioje minioje yra ir tikėjimą išlaikę mūsų artimieji, tėvai, seneliai, broliai ir seserys. Dievas jau nušluostė ašaras nuo jų akių, ir jų sielos patiria amžinąjį džiaugsmą. Šiandien jie gieda padėkos ir pergalės giesmę Dievui už išgelbėjimą kartu su angelais ir visais dangaus pulkais.
Balti rūbai simbolizuoja tyrumą Viešpaties akivaizdoje. Jie liudija, kad ta dangiška minia yra be kaltės Dievo akyse, nes jokia nuodėmė negali patekti prie Dievo sosto. Tai Kristaus atpirktieji, kuriems Viešpats vien iš malonės padovanojo savo teisumą, užtarnautą jo krauju ant kryžiaus.
Bet kaip gaunami šie tyrumą simbolizuojantys rūbai, jei mūsų sielos rūbai yra sutepti nuodėmės. Nė vieno šventojo, kuris dabar yra dangiškojoje minioje, žemėje rūbai nebuvo balti. Kiekvienas žmogus gyvenime nusideda prieš Dievą ir nėra nė vienos teisaus savo pačių nuopelnais. Kas gali suskaičiuoti mūsų žinomas ir nežinomas nuodėmes? Šventasis apaštalas Paulius kartą save pavadino didžiausiu nusidėjėliu, nes iki atsivertimo kovojo prieš Dievo bažnyčią.
Apreiškime Jonui buvo atsakyta: „Tai yra tie, kurie savo rūbus išplovė ir išbaltino Kristaus krauju“. Jų rūbai patys savaime nebuvo balti, nes nuodėmė yra mūsų gyvenimo dalis nuo gimimo. Visi nusidedame prieš Dievą mintimis, žodžiais ir darbais, maištaujame prieš jo meilę. Šie balti rūbai – tai Dievo malonės dovana kiekvienam tikinčiam. Ko negalime savo pačių jėgomis, tai daro Dievas iš savo malonės dėka Kristaus kraujo.
Šiuos rūbus Dievas mums padovanojo Šventame Krikšte. Krikštykloje per vandenį ir Šventąją Dvasią mes gavome atleidimą ir atgimėme naujam gyvenimui. Kai po Krikšto vėl nusidedame, Kristus juos išbaltina, kai išpažįstame nuodėmes ir paprašome atleidimo. Šie rūbai padovanojami Altoriaus Sakramente, kuriame susivienijame su Kristumi per jo kūną ir kraują. Čia Kristus nuima mūsų nuodėmes ir pasmerkimą, ir suteikia malonę bei išganymą. Sutaikyti su Dievu per jo kraują mes vėl gauname baltus teisumo rūbus. Juos vilkėdami mes būsime pakviesti į Viešpaties Vakarienės pokylį danguje ir visuomet gyvensime su Viešpačiu.
Visi išlaikę tikėjimą bus šioje dangaus minioje. Ten tėvai išvys vaikus, vaikai – tėvus, broliai – seseris, bažnyčios nariai pažins vieni kitus. Palmių šakos rankose liudys pergalę, kurią švęsime įveikę šio pasaulio suspaudimą, nuodėmę ir mirtį.
Jono regėta dangiškoji minia jau įvykdė savo pašaukimą. Ji jau baigė gerąją tikėjimo kovą. Jų jau nebekankina alkis, skausmas, aimanos, ir sielvartas, nes tai, kas buvo žemėje, praėjo. Išplovę savo rūbus sakramente, jie jau dėkoja Kristui už išgelbėjimą ir gieda Šventajai Trejybei padėkos, šlovės ir pergalės giesmę. Amen.