„Kada ateis Dievo karalystė?“ Šis klausimas rūpėjo žydų tautai ir krikščionims nuo senovės laikų. Fariziejai tikėjo, kad Dievo karalystė bus regima. Ateis Mesijas, kuris nuvers visas politines valdžias ir iškels žydų tautą virš visų tautų. Ir tarp krikščionių kartais buvo manoma, jog Dievo karalystė ateina regimai. Vis dėlto, dėl nuodėmės pažeistos žmogaus prigimties visi mėginimai įkurti šią karalystę žemėje baigdavosi nesėkmėmis. Vietoje Dievo karalystės atsirasdavo su pasauliu susimaišiusi dvasinė valdžia su naujomis religinėmis taisyklėmis, kuri pavirsdavo diktatūra ir žlugdavo. 19 a. viduryje, kai žmonių tikėjimas ėmė vėsti, atsirado utopinių filosofų, kurie skelbė, kad savo rankomis galima pastatyti rojų žemėje. Niekada istorijoje nebuvo pralieta tiek daug kraujo, kaip 20 amžiuje, kai žmogus sau tiesė kelią į „šviesų rytojų.“ Ir šiandien yra krikščioniškų grupių, kurios mano, kad atėjęs Kristus žemėje sunaikins bedievius ir įsteigs savo tūkstantmečio karalystę.

Ką Jėzus pasakė fariziejams, tą jis sako ir mums. „Dievo karalystė ateina nepastebimai.“ Ji nėra susieta su konkrečiu miestu ar šalimi, kas mus įgalintų ištarti: „Štai ji čia arba ten!“ Ji neateina regimai, neturi savo mūro sienų. Ši karalystė yra dvasinio pobūdžio. „Ji yra tarp jūsų“, sako  Jėzus.

Jėzus praneša, kad Dievo karalystė yra ten, kur evangelija pasiekia žmogaus širdį ir keičia žmogaus gyvenimą. Ji yra ten, kur Šventoji Dvasia Krikšto nuplovimu atgimdo žmogų naujam gyvenimui ir kviečia jį likti ištikimu Dievui iki mirties. Ji yra ten, kur žmonės tiki Jėzų ir pripažįsta jį savo Gelbėtoju. Kai Altoriaus sakramente Jėzus su mumis susivienija savo kūnu ir krauju, tada toji karalystė ateina ir į mūsų širdis. Ši karalystė tampa net iš dalies regima, tačiau „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu,“ kai tarp mūsų šventu yra laikomas Dievo vardas ir mes siekiame gyventi kaip moko jo žodis. Karalystės mes nekuriame patys, o tik meldžiame jos atėjimo.

Šią karalystę Jėzus mums užtarnavo per kryžių. Štai kodėl jis mokiniams sako: bet pirma Žmogaus Sūnus turės „daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.“

Vartus į šią, kūniškomis akimis neregimą, karalystę Jėzus atvėrė kryžiumi. Ant kryžiaus savo krauju jis užmokėjo už mūsų nuodėmes ir sutaikė mus su Dievu. Šėtonas ir pasaulis manė nugalėsiąs Kristų iškeldamas ant kryžiaus, tačiau ten jis atliko mūsų išgelbėjimo darbą, o Velykų rytą nugalėjęs mūsų priešus – nuodėmę, mirtį ir šėtoną, jis atvėrė duris į amžinąjį gyvenimą.

Jėzus mus kviečia gyventi taip, kad visada būtume pasiruošę amžinybei – jo antrajam atėjimui. Jis kalba apie staigų tos dienos pobūdį.

Dabartinis pasaulis, kaip ir senovės laikais, yra užmigęs nuodėmės miege. Senovės žmonės manė, kad yra saugūs, nepaisant Nojaus perspėjimo apie artėjantį tvaną. Anais laikais irgi gyvenimas tekėjo įprasta vaga. „Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo,“ gyveno kasdienėje rutinoje. Nors tame savaime nėra nieko blogo, jų kaltė slypėjo tame, kad jie buvo surakinti nuodėmėse ir nedarė atgailos. „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta,“ liudija Pradžios knyga. „Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto.“ Nojus perspėjo savo laikų žmones, tačiau anie į tai nekreipė dėmesio, „kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą.“ Staiga prasiveržė žemės vandenys, „atsivėrė dangaus langai,“ ir vandeniu buvo nuplautas visas pagedimas.

Lotas gyveno Sodomoje ir diena iš dienos matė to miesto nuopuolį. Nors jį liūdino miesto nuodėmės, jis su žmona ir dukterimis turėjo sugyventi su ten esančiais žmonėmis. Gyvenimas ten irgi sukosi kasdienėje rutinoje. „Žmonės valgė ir gėrė, pirko ir pardavinėjo, sodino ir statėsi.“ Loto dukros susirado vyrus iš to miesto, už kurių ketino ištekėti. Dievas yra kantrus ir maloningas, bet kai jo kantrybė baigiasi, jis tvoja staiga ir stipriai savo kairiąja ranka. „Šauksmo prieš Sodomą ir Gomorą taip padaugėjo, ir jų nuodėmė tokia sunki, kad turėjau nužengti ir pamatyti, ar jie iš tikro elgiasi, kaip skelbia mane pasiekęs šauksmas.“ Dievas paliepė Lotui, jo žmonai, dukterims su žentais palikti miestą, nes neužilgo staiga kris iš dangaus ugnis su siera. Viskas įvyko staiga, kad net neliko galimybės atgailauti už nuodėmes.

Viešpats sako, kad ir laiko pabaigoje pasaulis bus užmigęs savo nuodėmėse. Nusidėjėliai gyvens saugų ir atsainų gyvenimą, visiškai nekreipdami dėmesio į Dievo perspėjimus Šventame Rašte ir laiko ženklus. Gyvenimo rutina bus tokia pati, kaip ir prieš tūkstančius metų.  Lemtinga valanda išmuš netikėtai. „Taip bus ir tą dieną, kai apsireikš Žmogaus Sūnus.“

Evangelija mus  kviečia gyventi taip, kad nuolatos būtume pasiruošę amžinybės dienai, laukti Viešpaties sugrįžimo. Nebūkime užliūliuoti dvasinio sąstingio, kaip mūsų laikų pasaulis. Išpažinkime nuodėmes, lankykime bažnyčią, nes čia, per Dievo žodį ir Sakramentą, prie mūsų labiausiai priartėja Dievo karalystė. Naudokime savo talentus ir laikinąsias dovanas Kristaus evangelijos liudijimui. Kiekvieną įprastą dieną laikykime ta, kurioje gali pasirodyti Žmogaus Sūnus. Tikintiesiems ši diena bus ne teismo, o amžinojo išgelbėjimo diena. Dievo karalystė, į kurią Jėzus atvėrė vartus per kryžių ir kurios atėjimo šiandien mes prašome maldoje, tada taps regima. Amen.