22 sekmadienis po Švč. Trejybės
Evangelija šiandien mus kviečia apmąstyti atleidimo temą. Nesvarbu kur bebūtume, ar bendruomenėje, ar bažnyčioje, ar šeimoje, reikalingas atleidimas, kad galėtume kartu gyventi darnoje. Kuo daugiau laiko praleidžiame kartu, kuo artimesni esame vieni kitiems, tuo daugiau atsiranda galimybių įskaudinti vienas kitą. Neveltui apaštalas Petras paklausė, kiek kartų reikia atleisti ne kokiam nors svetimam žmogui, bet savo broliui ar seseriai, žmogui, kuris yra arti manęs.
Apaštalas Petras sutiko, kad reikia atleisti artimui, nes girdėjo Kristų to mokant Kalno pamoksle. „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.“ Petras žinojo, kad turi nelaikyti pykčio širdyje prieš brolį, bet atleisti, tačiau klausė: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių?“
Jėzus jau buvo atsakęs į šį klausimą Luko evangelijoje. „Jei tavo brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave, sakydamas: ‘Gailiuosi’, atleisk jam.“ Bet Petras turėjo mintyje ne septynis kartus per dieną, o per visą gyvenimą. Kristus jam atsakė aiškiai: „Aš nesakau tau iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių.“
Kadangi „7“ yra pilnatvės skaičius, tai atleisti iki „77“ kartų reiškia neribotą skaičių. Neturime skaičiuoti brolių ar seserų mums padarytas nuodėmes, įžeidimus. Tam, kad išsaugotume širdies ramybę, palikime nuoskaudas užnugaryje, atleiskime ir pamirškime. Juk ir „Viešpats … elgiasi su mumis ne pagal mūsų nuodėmių dydį nei atmoka mums pagal mūsų kaltes.“
Palyginime pavaizduotas pirmasis tarnas gyveno neatsakingai, švaistėsi nesavais pinigais. Jis žinojo, kad yra labai įsiskolinęs, bet per daug dėl to nesijaudino. Jis susimąstė tik kai išgirdo, kad yra kviečiamas pas karalių.
Kiekviena nuodėmė yra skola prieš Dievą. Nusižengdami prieš Dievo Įstatymą, peržengdami jo įsakymus, mes auginame savo nuodėmių skolą. Žmonės prieš Dievą dažnai gyvena neatsakingai, kaip tas tarnas, manydami, kad dar toli ta diena, kai Viešpats pakvies atsiskaityti. Jie yra linkę patys sau atleisti nuodėmes, manydami, kad nuodėmė nėra kažkokia rimta skola. Tik kai gyvenimą aplanko bėdos ar priartėja mirtis, kai Dievas šaukia atsiskaityti, suprantame, kiek esame skolingi prieš Dievą. „Mane supa nesuskaičiuojami vargai, apniko nuodėmės, nebematau; jų daugiau negu plaukų man ant galvos, ir aš netekau drąsos,“ liūdi psalmistas. Palyginimu Kristus mus kviečia jau dabar apmąstyti savo skolą prieš Dievą, ir siekti gyventi pagal Viešpaties įstatymą. Neveltui atėję į bažnyčią mes liturgijos pradžioje pirmiausia išpažįstame nuodėmes ir Dievo paprašome atleidimo.
To lengvabūdiško tarno skola iš tiesų buvo įspūdinga. Sunku net apsakyti, kiek pinigine prasme buvo verti tie 10 tūkstančių aukso talentų. Tarnas puikiai žinojo kad negalės apsimokėti. Išgirdęs, kad jis su žmona ir vaikais bus atiduotas į vergiją, maldavo pasigailėjimo. Jis prašė duoti jam laiko. „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu.“
Kvaila būtų manyti, kad prieš Dievą galima atsiskaityti „auksu ar sidabru“, ar gerais darbais. „Joks žmogus negali savęs atpirkti ar mokėti Dievui savo išpirkos,“ skelbia psalmė. Pranašas Michėjas tautos: „Kuo nešinas ateisiu į Viešpaties artumą? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis … Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmes?“ Bet atsitinka, kad bėdų prispaustas bankrutuojantis nusidėjėlis, viltis deda į savo pastangas, manydamas, kad galės išsipirkti už nuodėmes. Tas kuris neturi kuo užsimokėti, žada susimokėti visą skolą.
Karalius žinojo, kad tas tarnas niekada neatiduos skolos. Turėdamas gailestingą širdį jis suteikė jam malonę, pasigailėjo ir dovano visą skolą.
Toks yra Dievas. Jis yra teisingas ir pareikalaus iš nusidėjėlio apyskaitos. Tačiau jis mūsų pasigalėjo ir siuntė į pasaulį savo Sūnų, kad Jėzus atpirktų mūsų skolas. Dievo Sūnus į save prisiėmė visas mūsų nuodėmes, didžiulę ir negrąžinamą mūsų kalčių skolą, ir ją atpirko savo krauju. Priimdamas ant savęs mūsų pasmerkimą ir mirdamas už mus ant kryžiaus, mūsų vietoje jis įvykdė Dievo teisingumą. Kristaus kraujas yra begalinės vertės, nes tik jis galėjo atpirkti nesuskaičiuojamas mūsų nuodėmės, užmokėti tuos 10 tūkstančių talentų. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus,“ liudija apaštalas Paulius. Jėzus atpirko ne tik mūsų, tikinčiųjų, kurie lankome bažnyčią, bet viso pasaulio nusidėjėlių skolą ir ją sumokėjo visiems laikams. Tačiau ši skola dovanojama tik jei dar šiame gyvenime išpažįstame nuodėmes ir paprašome atleidimo. Tie, kurie miršta surakinti savo nuodėmėse, kurie mano, kad jiems nereikia Dievo malonės, mokės nuodėmių skolą amžinybėje.“
Štai kodėl mes turime atleisti artimui ne iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių kartų. „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą, – moko apaštalas Paulius. – Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite.“
Girdėjome, kaip negražiai pasielgė tas tarnas išėjęs iš karaliaus rūmų. Sutikęs savo „tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų,“ nutvėrė jam už gerklės ir „smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’“ Anas maldavo jo paties žodžiais: „Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu.“ Bet jis buvo taip įsiutęs ir nepermaldaujamas, kad nebesiklausė jo žodžių ir įmetė draugą į kalėjimą.
Liūdna, kai taip atsitinka. Liūdėjo ir kiti tarnai, kurie visa tai matė. Nuėję jie papasakojo viską valdovui. „Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“ Ir karalius jį atidavė budeliams, kol atiduos visą skolą. Jis jam nepaskyrė jokios papildomos bausmės, o tik pareikalavo jo paties skolos susimokėjimo. Tie budeliai – tai šėtono tarnai, demonai, kurie dabar yra nusidėjėlių gundytojai, tačiau amžinybėje pataps jų kankintojais.
Jėzus praneša, kad negailestingumas, nenorėjimas atleisti, kai brolis to prašo, yra nedorybė. Neveltui karalius į tą tarną kreipėsi „nedorasis tarne.“ Jėzus kviečia mus puoselėti gailestingumą ir išmokti atleisti. Jei Dievas mums gailestingas ir mes būkime gailestingi, ir atleiskime iš širdies. Juk jei Dievas suskaičiuotų mūsų nuodėmių skolą, ji svertų daugybę talentų. Atleidimas artimui turi būti pilnas, o ne dalinis, nes evangelija skelbia, kad ir Dievas arba atleidžia pilnai, arba pareikalauja visos skolos. „Aš nesakau tau iki septynių [kartų reikia atleisti artimui], – paaiškina Jėzus Petrui, – bet iki septyniasdešimt septynių kartų.“ Amen.