Šiandien Liuteronų Bažnyčia mini 1517 metų spalio 31 dieną, kai Martynas Liuteris prie Vitenbergo Pilies bažnyčios durų prikalė 95 tezes. Tikintieji gieda jo parašytą giesmę „Tvirčiausia apsaugos pilis,“ o altorių puošia raudona spalva, simbolizuojanti Šventąją Dvasią ir kankinių kraują, kurį jie praliejo už Kristaus liudijimą. Reformacijos pagrindinė žinia skelbia, kad mes esame išgelbstimi vien iš Dievo malonės, vien per tikėjimą į Jėzų Kristų, kuris ant savęs pasiėmė mūsų nuodėmes ir savo mirtimi atpirko iš Dievo bausmės ir amžino pasmerkimo.

Kodėl būtent Visų Šventųjų išvakarės laikomos Reformacijos pradžia? Spalio 31 dieną į Vitenbergą suplūsdavo minios žmonių, nes Saksonijos kunigaikštis Frydrichas Išmintingasis lapkričio 1 d. atverdavo garsiąją jo relikvijų kolekciją. Jas pargabeno kryžiuočiai iš Šventosios Žemės kryžiaus karų metu, ir kunigaikštis jų buvo įsigijęs net 5005. Relikvijos buvo daugiau nei su Kristumi, apaštalais ir šventaisiais susietų daiktų prisiminimas ar jų kūnų dalių pagerbimas. Buvo mokoma, kad „dėl kankinyje likusios malonės, relikvijos buvo neįkainojamas lobis šventajai tikinčiųjų bendruomenei.“ Paplito nuomonė, kad relikvijos turi ypatingas gydymo ar atgailos nuopelnų galias. Dėl jų Visų Šventųjų dieną tūkstančiai žmonių atvykdavo į Vitenbergą. Jie norėjo į jas pažvelgti, o gal net ir paliesti ir tokiu būdu gauti dvasinės naudos.

Tuo metu buvo paplitusi prekyba indulgencijomis, tai yra atgailos bausmės panaikinimo raštais. Bažnyčia mokė, kad nors nuodėmės atleidžiamos, bausmė už jas išlieka, todėl po išpažinties buvo skiriama atgailos bausmė. Šią laikiną bausmę buvo galima sumažinti indulgencijomis, kurios pradžioje buvo siejamos su maldų sukalbėjimu, pasninku, labdaros darbais. Tačiau jau 6-ame amžiuje Airijoje paplito nuodėmklausiams skirti žinynai, kurie nurodė, kad atgaila gali būti pakeista piniginiais įnašais. Juose buvo nustatyti tarifai, nurodę, kokio dydžio piniginiai įnašai gali atleisti nuo atgailos bausmės, atsižvelgiant į padarytų nuodėmių dydį. Tačiau indulgencijų pardavinėtojai ne kartą peržengdavo oficialų Bažnyčios mokymą ir už pinigus pažadėdavo ypatingą atlygį, pavyzdžiui, nuodėmių atleidimą ar išgelbėjimą nuo amžinojo pasmerkimo. Prekyba indulgencijomis ypač buvo populiari už mirusiuosius. Tuomet jau buvo įsitvirtinęs mokymas apie skaistyklą, skelbęs, kad į ją patenka visi  mirę Dievo malonėje, bet dar netobulai apsivalę. Žinodamas, kiek daug žmonių atvyks į Vitenbergą visų Šventųjų dieną, ten taip pat keliavo garsusis indulgencijų prekiautojas Jonas Tecelis.

Liuteris prikalė garsiąsias 95 tezes spalio 31 d., ne tam kad pradėtų Reformaciją, bet tik norėdamas pakviesti diskusijai apie piktnaudžiavimą indulgencijų prekyba. Jis matė, kaip tokia komercinė prekyba žaloja tikrąją žmogaus atgailą, kaip ji neteisingai taikoma mirusiųjų atžvilgiu. Siekdami parduoti daugiau indulgencijų, prekiautojai peržengdavo ribas, skleisdami net tai, ko nemokė viduramžių Bažnyčia. Tezėse Liuteris rašė: „Nekrikščionišką mokslą skelbia tie, kurie moko, kad atgaila nėra būtina išpirkusiems sielas arba gavusiems išpažinties raštus.“ „Žmogų aukština tie, kurie moko, kad monetai vos skambtelėjus į dėžutės dugną, iš skaistyklos dangun pakyla siela.“ „Amžinam prakeikimui kartu su savo mokytojais bus pasmerkti tie, kurie yra įsitikinę, jog atleidimo raštai užtikrina jiems išgelbėjimą.“ „Kiekvienas tikras  krikščionis – tiek gyvas, tiek miręs – yra visų Kristaus ir Bažnyčios gėrybių dalininkas, kurias Dievas jam duoda ir be nuodėmių atleidimo raštų.“ Tezių turinys liudija, kad tuometinių indulgencijų raštai atpalaiduodavo ne tik nuo atgailos bausmės, bet pažadėdavo nuodėmių atleidimą.

Kaip Liuteris, viduramžių Bažnyčios sūnus, Augustiniečių ordino vienuolis, Vitenbergo universiteto profesorius priėjo prie grynojo evangelijos mokymo, kuris paskatino jį kritiškai žvelgti į visuotinai paplitusius piktnaudžiavimus? Kaip jis priėjo prie tos žinios, kurią skelbė apaštalas Paulius: „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“

Nuo jaunystės Liuteris į Dievą žvelgė kaip į teisųjį Teisėją, kuris teisingai nubaus jam prasižengusį nusidėjėlį. „Aš nemėgau frazės ‚Dievo teisumas‘, nes aš ją supratau kaip teisingumą, kuriuo teisingas Dievas nubaudžia neteisųjį nusidėjėlį, - rašė jis. ... Aš jaučiau, kad esu nusidėjėlis, su neramia sąžine prieš Dievą. Aš taip pat negalėjau patikėti, kad galiu įtikti Dievui savo darbais.“

Liuteris darė viską, kad galėtų nuraminti Dievą – išpažindavo kiekvieną nuodėmę, laikėsi griežtos vienuolio askezės, bet vis tiek negalėjo išsivaduoti nuo minties: „Dievas teisus, o aš ne, todėl Dievas mane atiduos amžinam pasmerkimui."

Tokios buvo jo mintys apie teisingąjį Dievą, kol jis nepradėjo giliai apmąstyti apaštalo Pauliaus laiško Romiečiams. Skaitydamas tą vietą, kurią šiandien girdėjome per Švento Rašto skaitymą (Rom 3, 21-28), jis suprato, ką reiškia žodžiai „Dievo teisumas.“ Laiške Romos Bažnyčiai Paulius rašo: „Tai Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems.“ „Nėra jokio skirtumo, nes visi [žmonės] yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, bet visi išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“ Tai buvo nuostabi žinia, kurią pažinęs, kaip jis vėliau pasakys, pasijuto tarsi praėjęs pro Rojaus vartus.

Dievo teisumas, tai ne kažkas, ką turime užsitarnauti savo darbais. Tai nemokama Dievo dovana, kurią Gelbėtojas Jėzus Kristus padovanoja tikintiesiems. Tapti teisiu prieš Dievą, tai žvelgti ne į savo darbus, bet į Kristų ir ką jis dėl mūsų atliko ant kryžiaus. “Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia veikiančia per tikėjimą,“ rašo Paulius apaštalas.

Taigi mūsų išteisinimas ir išgelbėjimas, tai ne mūsų darbas, o Kristaus darbas, kurį jis atliko ant kryžiaus už mus praliedamas savo šventąjį kraują. Išgelbėjimo centre esame ne mes, nusidėjėliai, o Kristus – tikras Dievas ir tikras žmogus, kuris mūsų vietoje pilnai įvykdė Dievo Įstatymą. Jis „buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes“. Jis kryžiuje prisiėmė ant savęs visą mums skirtą Dievo bausmę už nuodėmes ir tokiu būdu pilnai įvykdė Dievo teisingumą, kad „mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5:21). Todėl mes esame išgelbstimi vien iš Dievo malonės, vien per tikėjimą į Jėzų Kristų. Mūsų nuodėmės guli ant Jėzaus. Todėl ir mūsų išteisinimas prieš Dievą yra „Dievo dovana,“ (Ef 2, 8-9) sako apaštalas, kurią padovanoja Jėzus. Tai įšgyvenęs Liuteris prikalė 95 tezes, kuriose pasisakė prieš indulgencijų raštus ir kitus piktnaudžiavimus, kurie atitraukė žmogaus žvilgsnį nuo Kristaus ir jo nuopelno.

Liuteroniškoji Reformacija yra kristocentriška. Ji ragina mus žvelgti ne į save, o į Kristų. 1953 metais pasirodė pirmasis nespalvotas filmas apie Liuterį. Pagrindinė scena ten vyko filmo viduryje, kur buvo rodoma, kaip kunigaikštis Frydrichas Išmintingasis atvėrė žmonėms savo gausią relikvijų kolekciją. Žmonės klaupėsi prieš kiekvieną jiems demonstruojamą relikviją. Liuteris stovėjo atokiau. Prie jo priėjo išpažinties tėvas Jonas Staupicas ir paklausė: „Bet, Liuteri, jei tu atimsi iš žmonių visas šias relikvijas, ką tu padėsi į jų vietą.“ Liuteris atsakė: „Kristų, tėve. Aš pastatysiu Kristų į jų vietą.“

„Solus Christus“ – skelbė Liuteroniškoji Reformacija, – ne kaip sektinas moralinio elgesio pavyzdys, bet kaip Dievo Avinėlis, kuris nešė mūsų nuodėmes ir už mus įgyvendino Dievo teisingumą.  Žvelkime į Kristų ir padėkime jį pamatyti kitiems. Daugelis žmonių sako tiki ir jie mano, kad jų tikėjimas juos išgelbės savaime, nors jų tikėjimas dažniausiai būna abstraktus, tikintis tik kad Dievas egzistuoja. Kristus yra mūsų tikėjimo priežastis, nes gelsbti ne pats tikėjimas, o tik Jėzus. Tikėjimas yra išganymo priemonė ir Dievo dovana, tačiau vien tik Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Amen.