Šventasis Raštas daugelyje vietų kalba apie santuoką. Dievas dar Rojuje tarė: „Vyras, palikęs savo tėvą ir motiną glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“ O mūsų Viešpats sako: „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ Dievo akyse santuoka yra aukštai iškelta. Apreiškime Jonui Kristaus ir Bažnyčios ryšys vaizduojamas santuokos įvaizdžiu. Bažnyčia ten yra nuotaka, kurią Kristus apdovanoja visomis malonės dovanomis ir parveda į savo Tėvo dangiškuosius namus. „Aš regėjau naująją Jeruzalę“ – liudija apaštalas Jonas. „Ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui.“

Kristus išaukštino santuoką apsilankymu vestuvėse Galilėjos Kanoje. Savo pirmąjį stebuklą jis atliko santuokos šventėje vandenį paversdamas vynu. Apaštalas Paulius ragina sutuoktinius mylėti vienas kitą Kristaus ir jo Bažnyčios meilės pavyzdžiu. „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save..., o žmona tegerbia savo vyrą.“

Tokia Dievo valia, kad du žmonės sujungę savo širdis išliktų visokeriopoje vienybėje visą gyvenimą, vienas kitą gerbtų ir mylėtų tiek varge, tiek džiaugsme. Santuokoje užsimezga nauja gyvybė, todėl neatsitiktinai, po Viešpaties žodžių apie vyro ir žmonos ryšį, pas Kristų nešė vaikučius, kad jis juos palaimintų. Ir mes auginkime vaikus pagarbioje Dievo baimėje ir meilėje. Nuo mažens veskime juos į bažnyčią, mokykime pagrindinių tikėjimo tiesų - Dešimties Dievo įsakymų, Apaštalų tikėjimo išpažinimo, Tėve mūsų maldos, kad vėliau jie patys noriai Dievą garbintų ir jam tarnautų.

Kaip mūsų ryšys su Dievu dėl nuodėmių nėra tobulas, taip ir santuokos ryšys dėl nuodėmių nebūna tobulas. Santuokos priesaika kalba ne vien tik apie džiaugsmą, kurį du žmonės atranda vienas kitame, bet ir apie išbandymus, kurį vyras ir žmona turi pernešti. Šie sunkumai dažnai tampa sunkiai pakeliama našta. Juk santuoka sudaroma ne tarp dviejų šventųjų. Ją dažnai lydi aistros, svetimavimai, girtavimai, smurtas ir kitokios nuodėmės. Kristus kartą pasakė: „Jūs kalbate: ‚ramybė, ramybė‘, o ramybės nėra.“

Ir Kristus į žemę atėjo ne pas šventuosius, bet pas nusidėjėlius.  Jis savo gyvybę atidavė mūsų atpirkimui ir nuodėmių atleidimui. Apaštalas Paulius Kristaus atliktą mūsų išgelbėjimo darbą perteikia santuokos įvaizdžiu.  „Kristus pamilo bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu, kad pristatytų sau šlovingą bažnyčią, neturinčią dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą...“

Santuokos įvaizdžiu atskleidžiama ir mūsų tikėjimo vienybė su Kristumi. Kaip santuokoje tarp vyro ir žmonos viskas tampa bendra, taip tikėjimu ir sakramentu susivienijus su Kristumi, jo ir mūsų nuosavybė tampa bendra. Mūsų siela pažeista nuodėmės, mirties ir pasmerkimo, o Kristus yra pilnas malonės gyvasties ir išganymo. Kai tarp mūsų ir Kristaus atsiranda tikėjimo ryšys, Jėzus nuima mūsų nuodėmes, mirtį ir pasmerkimą, ir padovanoja atleidimą, gyvybę ir išgelbėjimą. Jo malonės dėka mes, jo Bažnyčia, apaštalo Pauliaus liudijimu, tampame „be dėmės ar raukšlės, šventa ir nesutepta“. „Tai didis slėpinys, ­ aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią. Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, - sako jis vyrams, - o žmona tegerbia vyrą.“

Evangelija praneša, kad Dievas nori, jog mes pas jį vestume savo vaikus. Jis nori, kad mūsų vaikai, per Krikštą tapę jo vaikais, mylėtų dangiškąjį Tėvą. „Leiskite vaikučiams ateiti pas mane ir nedrauskite, - tare jis apaštalams, kai tie norėjo, kad vaikai jo netrukdytų, - nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums, kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją.“

Dievas įsteigė šventąją santuoką žmogaus palaimai. Jis nori, kad joje viešpatautų meilė, nes pats Dievas yra meilė. Toks ryšys turi būti tarp vyro ir žmonos, tarp tėvų ir vaikų. Apaštalas Jonas sako, kad meilė turi viešpatauti tarp mūsų, nes Dievas mus pirmas pamilo. „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ Dievas nori, kad mūsų atsakymas į Kristaus meilę būtų meilė artimui, o pats artimiausias žmogus juk yra sutuoktinis.

Teatspindi santuokinės meilės ryšys tą dievišką meilę tarp Kristaus ir Bažnyčios. Telydi santuoką ištikimybė, abipusė pagarba, meilė ir atleidimas. Paliudijęs gilią santuokos esmę Kristaus ir Bažnyčios meilės pavyzdžiu, apaštalas laiške efeziečiams mus kviečia krikščioniškai meilei: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje atleido jums ... ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui.“ Amen.