Apaštalas Paulius apmąstomuose žodžiuose ragina tikinčiuosius siekti širdies tyrumo ir šventumo. „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo ... ir apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“

Krikščionys Efeze gyveno pagoniškame pasaulyje. Anksčiau jie buvo šio pasaulio dalis, bet įtikėję į Kristų priėmė evangeliją ir pasikrikštiję tapo krikščionimis. Vis dėlto to pagoniško pasaulio dvasia, kurios jie patys anksčiau buvo persmelkti, vis dar prasiskverbdavo į jų širdis.

Todėl apaštalas jiems sako: „Aš liepiu ir įspėju Viešpatyje, kad jūs nebesielgtumėte, kaip elgiasi pagonys dėl savo proto menkystės.“ Paulius aprašo pagonių pasaulio nedorybes ir sako, kad jos išplito, nes pagonių protas buvo aptemęs. Jie nežinojo daugelio dalykų apie Dievą, mylėjo tamsą labiau nei šviesą. „Jie surambėjo ir pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų.“

Apaštalas Paulius įvardina priežastį, kodėl jų „protas buvo aptemęs.“ Tai atsitiko dėl „jų „dvasinio aklumo ir širdies suakmenėjimo.“ Jie tapo „svetimi Dievo gyvenimui“ ne todėl, kad Dievas jiems nebūtų apsireiškęs savo darbais, bet todėl kad savo širdžių jie neatvėrė pamokantiems Dievo šviesos spinduliams. Dėl širdies surambėjimo jie atsidavė geiduliams, sutepė savo drabužius nešvariausiomis nuodėmėmis, tapo nuodėmės bei šėtono vergais.

Bet „jūs, krikščionys, turite skirtis nuo pagonių“, sako apaštalas. „Jūs gi ne to išmokote apie Kristų. Juk jūs apie jį išgirdote ... ir išmokote kokia yra tiesa Jėzuje.“ Kristaus tiesa savo grožiu ir galia teatsiskleidžia krikščionių gyvenimuose.

Mokydamas siekti širdies tyrumo apaštalas panaudoja rūbų metaforą. „Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo ir apsirengti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“

Ankstesnis arba senasis žmogus – tai įgimtosios nuodėmės pažeista mūsų prigimtis, kurią, po pirmųjų tėvų nuopuolio Rojuje, kiekvienas atsinešame į pasaulį. Senoji, nuodėminga prigimtis - tai nuodėmėn linkę širdies polinkiai, troškimai. Tai apgaulingi geismai, žadantys laimę, bet, jei nepažabojami, veda į pražūtį. Šie geismai vyravo pagoniškame pasaulyje. „Jie visiškai išglebo“, sako apaštalas apie Antikos žmones, „pasidavė juslingumui, godžiai ieškodami visokių netyrų pasitenkinimų.“ Jų rūbai tapo sutepti nuodėme, todėl apaštalas ragina tikinčiuosius atsižadėti senojo žmogaus būdo, nusivilkti senuosius nuodėmės skarmalus, tuos suplyšusius drabužius, ir apsirengti nauju žmogumi, kuriuo Krikšte atgimėme per vandenį ir Šventąją Dvasią. Teatspindi nauji rūbai Dievo teisumą ir tiesos šventumą.

Sakydamas, „atnaujinkite savo proto dvasią“, jis nukreipia mūsų žvilgsnį į tuos senus sielos drabužius, kuriuos privalu nusimesti, ir parodo, kokie yra Dievo puošnumą spinduliuojantys naujojo žmogaus rūbai.

„Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai.“ Melas ir apgaulė yra senojo žmogaus būdo dalis. Kadangi tai susieta su prigimtimi, visi žmonės daugiau ar mažiau meluoja. „Visi žmonės melagiai“, sako 116 psalmė. Bet yra sąmoningas melas, kuriuo siekiama savo tikslų. Bet kokio melo, o ypač sąmoningo privalu atsisakyti, nes mes, krikščionys, esame mistinio Kristaus kūno, tai yra Bažnyčios, nariai. „Kalbėkite tiesą savo artimui, nes mes esame vieni kitų nariai.“

Apaštalas atkreipia dėmesį ir į pyktį. „Rūstaudami nenusidėkite!“ sako jis. Pats supykimas nėra nuodėmė, tačiau nuodėme jis gali tapti, kai tampa nevaldomas. Atsiranda didelis pavojus, kad rūstaudamas žmogus gali įsileisti į širdį velnią, o tas prives jį prie pražūtingų pasekmių. Jeigu yra priežastis supykti, žiūrėkime, kad mumyse neatsirastų pykčio perteklius. Tenetampa jis nevaldoma aistra. „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ sako apaštalas. Saulei besileidžiant pasistenkime, kad pyktis netaptų nuodėme. Tesudega mūsų rūstybė besileidžiančios saulės liepsnoje. „Nepalikite vietos velniui“, ragina sako Paulius.

Apaštalas įspėja ir dėl vagysčių. „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą.“ „Jeigu jūs buvote kalti dėl šios nuodėmės pagonių laikais,“ sako jis efeziečiams, „tai įtikėję į Kristų nebevokite.“ Bažnyčios tėvas Jonas Auksaburnis sako, kad vagystė yra dykinėjimo pasekmė. Stropūs ir darbštūs žmonės duoną užsidirba darbu. Apaštalas ragina vogimo nuodėmę pažaboti tokiu būdu. Toks žmogus ne tik įveiks šią pagundą, bet, esant būtinybei, sieks padėti stokojančiam.

„Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų,“ toliau sako Paulius. Keiksmažodžiai yra užkrečiantis dalykas. Gausiai vartojami jie rodo kalbančiojo širdies sugedimą. Toks žmogus skleidžia nuodėmingas emocijas į aplinką ir savo kalba daro žalingą poveikį kitiems. Bjaurūs žodžiai ir panašios emocijos yra tie sutepti rūbai, kuriuos  turime nusimesti. „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis.“ Savo kalba verčiau linkėkime gero, siekime pakreipti pokalbį ugdančia linkme. „Kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams.“

Apaštalas kviečia laikytis meilės dvasios, nes mylinti širdis yra gailestinga ir atlaidi. „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“ Tarp Kristaus mokinių visada pasitaikys skirtumų, tačiau jie turi būti pasirengę atleisti vieni kitiems ir savo elgesiu būti panašūs į Dievą, kuris per Kristų atleido daugiau, nei jie gali atleisti vieni kitiems. „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, - sako apaštalas Korintiečiams, - nes kas myli kitą, tas įvykdo [Dievo] Įstatymą.“ „Meilė – Įstatymo įvykdymas“, rašo jis Romiečiams. Teatveria meilė kelią Šventajai Dvasiai į mūsų širdis.

„Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai.“ Taip jis apibendrina mokymą apie tai, kaip reikia atnaujinti proto dvasią ir apsirengti nauju žmogumi. Jis atskleidė, kokie dalykai liūdina Dievo Dvasią ir kviečia mus nepasiduoti jų aistroms. Neliūdinkime Dievo Dvasios, kuria mes buvome paženklinti Krikšte ir kuri per tikėjimą dvelkia mūsų širdyse, kad ji neatitrauktų nuo mūsų savo malonės. Dievas paženklino mus, tikinčiuosius, savo Dvasia, pažymėjo mūsų širdis jos įspaudu atpirkimo dienai. Teikime Dievo Dvasiai džiaugsmą, kad galiausia jos vedami su visais tikinčiais išvystume palaimintos amžinosios dienos šlovę, kurioje mūsų džiaugsmas taps tobulas. Amen.