Krikščionys gerbia ir vykdo pasaulietinį įstatymą, tačiau jų akyse aukštesnis yra Dievo Įstatymas. Tuo nereikėtų stebėtis, nes juk pasaulietinis įstatymas kilo iš Dievo Įstatymo – iš 10-ties jo įsakymų. Dievo Sūnus Jėzus pabrėžė, kad jis neatėjo Dievo Įstatymo panaikinti, bet jį įvykdyti (Mt 5, 17).

Kitaip nei žydai, krikščionys nedalina Dievo įsakymų į 613 taisyklių. Žydai tuo siekia tiksliau įvykdyti Įstatymą, tačiau šios taisyklės jau yra ne Dievo, o žmogaus žodis. Dievas davė 10 įsakymų, tačiau jei mes juos dalintume į papildomas taisykles, kiltų daugybė klausimų, pavyzdžiui: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Tokį klausimą uždavė vienas rašto aiškintojas.

Jėzus apibendrina Dievo Įstatymą pagal dvi jo plokštes. Turbūt kiekvienas esame matę Mozės paveikslą su Įstatymo plokštėmis rankose. Jose kartais Dievo įsakymai dalijami po lygiai, pažymint kiekvienoje plokštėje po penkis, tačiau tai nėra tikslus atvaizdavimas. Vizualiai įstatymas pateikiamas teisingai, kai pirmoje jo plokštėje vaizduojami trys pirmieji įsakymai, antrojoje – likę septyni, nes pirma plokštė nustato mūsų ryšį su Dievu, o antra – su artimu. Pirmoji moko mus neturėti kitų Dievų, laikyti jo vardą pagarboje, švęsti šventą dieną. Antroji nurodo gerbti tėvus, neleidžia kenkti artimo gyvybei, peržengti santuokos, vogti, artimo apšmeižti ar prieš jį neteisingai liudyti, visokiais legaliais būdais vilioti ar savintis jo turtą ir ardyti jo šeimą. Jėzus pagiria tuos, kurie gerbia ir vykdo Dievo įsakymus. „Kas panaikintų bent vieną iš mažiausių įsakymų ir taip mokytų žmones, tas bus vadinamas mažiausiu dangaus karalystėje. O kas juos vykdys ir jų mokys, bus vadinamas didžiu dangaus karalystėje“ (Mt 5, 19).

Atsakydamas į klausimą koks yra pirmasis įsakymas, Jėzus susumuoja abi Įstatymo plokštes į vieną sakinį: “Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį.”

Atsakyme rašto aiškintojui Jėzus pabrėžia meilę. Meilė Dievui ir artimui yra Įstatymo vykdymas. Bet meilė nėra abstraktus dalykas. Žmogus gali sakyti, kad myli Dievą, tačiau nesimelsti bažnyčioje, arba girtis, jog myli artimą, tačiau sulyginus jo gyvenimą su antrąja Įstatymo plokšte, kils abejonių dėl jo nuoširdumo. Jėzus mus moko Dievo Įstatymą vykdyti ne niūriais veidais, bet iš meilės jam. Iš meilės Dievui privalome neturėti kitų dievų, jo vardu nesikeikti, neburti ir neprisiekti, iš meilės jam turime ateiti į bažnyčią ir priimti jo malonę per žodį ir sakramentus. Iš meilės artimui turime vykdyti antros plokštės įsakymus, kuriuos Dievas davė, kad gyventume ramų ir taikingą gyvenimą.

Jėzus pabrėžia, kad Dievo Įstatymo centre glūdi „meilė“ ir paaiškina, kaip mes turime mylėti Dievą ir artimą. Dievą turime mylėti „visa širdimi“ – karštai, „visa siela“ – tai yra viskuo kas mumyse yra, „visu protu“ – sąmoningai, ir „visomis jėgomis“ – uoliai ir ryžtingai. Artimą turime mylėti kaip patį save.

Kai mes palyginame savo gyvenimus su Jėzaus žodžiais, matome, kad nepajėgiame įvykdyti įsakymo taip, kaip to norėtų Dievas. Kažin ar bent vieną Dievo įsakymą sugebame įvykdyti taip, kad Jėzus pasakytų: „Dabar tu myli Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o artimą kaip save patį.“ Net šventieji pripažino, kad ir jie tėra nusidėjėliai. Ir mes kiekvieną dieną padarome žinomų ir nežinomų nuodėmių, o už Dievo valios peržengimą esame nusipelnę jo amžino nemalonės. Todėl Dievo Įstatymas pats savaime nėra mums gera žinia. Jis primena Dievo bausmę, kurios esame nusipelnę.

Rašto aiškintojas liko patenkintas Jėzaus atsakymu. “Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas.” Jėzus jam atsakė: “Tu netoli nuo Dievo karalystės!”

Būti netoli nuo Dievo karalystės, tai stovėti prie jos durų lauke. Jėzus matė, kad tas žmogus sąmoningai siekė vykdyti Dievo Įstatymą – stengėsi mylėti Dievą ir artimą, tačiau tuo pačiu metu dėl nuodėmingos prigimties savo jėgomis žmogus į dangų neįlips. Nors jis uoliau nei kiti stengėsi vykdyti įsakymus, jam tik atrodė, kad jis juos pilnai išpildė ir savo darbais tapo teisus Dievo akyse. Apaštalas Paulius apie kovą tarp Krikšte atgimusio naujo žmogaus ir senojo Adomo mumyse sako: „Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo Įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 22-24).

Tačiau apaštalas Paulius priduria: „Bet dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“ (Rom 7, 25). Jis nurodo į Kristų, sakydamas, kad Dievo Sūnus užgimė tam, kad mūsų vietoje pilnai įvykdytų Įstatymą ir likęs be nuodėmės taptų tobula auka už viso pasaulio nuodėmes. Todėl Jėzus ir sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“

Tam, kad mes būtume pakviesti į Dievo karalystę, o ne liktume už jos vartų, turime žvelgti į tą kuris, tikrai mylėjo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, o artimą kaip save patį – į Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Jis atpirko mūsų nuodėmes ir kaltes jas priimdamas į save ir mirdamas su jomis ant kryžiaus. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus“ (Rom 5, 8), liudija apaštalas Paulius, o evangelistas Jonas primena: „Tikrai iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“ (Jn 1, 16-17).

Išganymą mes gauname per Kristų. iš tiesų, mes turime mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis ir artimą kaip save, tačiau dangaus karalystės vartus mums atveria Kristus. Šį išgelbėjimą jis padovanos kiekvienam tikinčiajam vien iš savo malonės.

Išganymą Jėzus perduoda per malonės priemones. Per jas Dievas atleidžia mūsų nuodėmes, o „kur yra nuodėmių atleidimas, ten gyvybė ir išganymas“ (MK, VI). Malonę mes gavome Šventame Krikšte. Per Krikštą priimti į tikinčiųjų bendruomenę, mes jau nebesame „ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai“ (Ef 2, 19), turintys amžinojo gyvenimo pažadą. Nors Krikšte buvo atleistos nuodėmės, mes vėl jas padarome, todėl Dievas toliau malonę perduoda per šventąją absoliuciją. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos’” (Jn 20, 22-23), – sako jis apaštalams ir Dievo pašauktiems tarnams. Šią malonę Kristus teikia mums Altoriaus Sakramente, mus aplankydamas duonoje ir taurėje savo kūnu ir krauju. Čia mes susitinkame su Jėzumi, kuris viską atliko dėl mūsų išganymo. Jis yra regimas „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15). Jis atvėrė mums Dievo karalystės vartus, kad nebestovėtume už jos sienų, bet įžengtume į vidų ir kartu su visais šventaisiais džiaugtumės amžinuoju gyvenimu, kurį užtarnavo Jėzus mūsų vietoje įvykdydamas Dievo Įstatymą. Iš dėkingumo jam siekime „mylėti Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis, ir artimą kaip save patį.“ Amen.