“Dėkokite Dievui, nes jis yra geras ir jo malonė amžina.” Šie psalmės žodžiai ypač prasmingi šiandien, kai baigę vasaros darbus dėkojame Viešpačiui už praėjusią pjūtį. Dievas yra mūsų sutvėrėjas ir išlaikytojas, jam mes nieko negalime duoti. Jam galime tik padėkoti už visas dovanas giesme, malda ir gyvenimu. Tam mums šiandien kviečia apaštalas Pauliaus, sakydamas: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“

Apaštalas šiuos žodžius ištarė laiške Korinto Bažnyčiai. Jis rašė apie sunkumus, kuriuos patiria tikintieji Jeruzalėje ir kvietė palengvinti jų vargus aukomis. Tai jis vadina „tarnavimu ir pagalba šventiesiems“.

Korintiečiai dar anksčiau priėmė kvietimą, bet iš Pauliaus laiško susidaro įspūdis, kad jie ryžosi aukoti lyg ir nelabai noriai. Todėl apaštalas jiems rašo: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją.“

Linksmas davėjas yra tikintis į Dievą žmogus. Jis pripažįsta, kad visa, ką jis gyvenime turi, yra Dievo maloningos apvaizdos dėka. Jis žino, kad Dievas juo rūpinasi ir neapleis sunkumuose. Linksmo davėjo auka yra padėka Dievui, nes Viešpats jo paties gyvenime yra didžiausias davėjas.

Apaštalas pateikia ūkininko įvaizdį, beriančio sėklą lauke. „Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.“ Gausių derlių nurenkame tik dosniai bėrę sėklą į dirvą sėjos metu. Dievas atsilygina visokeriopai tiems, kurie aukoja. „Duokite, ir jums bus duota“, sako mūsų Viešpats Jėzus. „Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ Apaštalas kviečia korintiečius būti linksmais davėjais, aukoti ne kaip verčiami, o tiek, kiek yra širdyje nutarę. Linksmas davėjas savo auka krauna turtus danguje, kurių vagys nepavagia ir kandys nesugriaužia. Toks davėjas yra mielas Dievui ir Viešpats jam atsilygins įvairiais būdais. „Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, – rašo Paulius korintiečiams, – kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti.“ „Jis parūpins jums sėklos, padaugins ją ir padės subręsti jūsų geradarybės vaisiams.“ „Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs“, o šventieji Jeruzalėje „šlovins Dievą už jūsų klusnumą išpažįstamai Kristaus evangelijai ir už nuoširdų dosnumą jiems ir visiems kitiems.“

To pamokęs apaštalas taria: „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“

Kas yra toji neapsakoma dovana? Tai mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus. Jis yra dangiškojo Tėvo meilės, gailestingumo ir malonės dovana, kurią Dievas siuntė į pasaulį, „kad kiekvienas, kuris jį tiki nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Ji yra neapsakoma, nes neįmanoma apibūdinti žodžiais Dievo Sūnus nusižeminimo, kai dėl mūsų Dievas sutiko tapti žmogumi ir priimti tarno pavidalą. „Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per jo neturtą,“ rašo apaštalas korintiečiams. Dievo Sūnus dar labiau nusižemino sutikdamas į save priimti žmogaus nuodėmes ir mirti su jomis ant kryžiaus – tokiu būdu atpirkti žmogų iš amžino pasmerkimo ir padovanoti jam amžiną gyvenimą. Ši dovana neapsakoma, nes Dievas ir žmogus Jėzaus asmenyje dėl mūsų sutiko mirti gėdinga kryžiaus mirtimi. Jo dėka mes „Dievui nebesame svetimi ir ateiviai“, bet jo vaikai ir jo malonės turtų paveldėtojai. Visas žemiškas dovanas mes galime įvertinti, bet kai žvelgiame į Kristų, dangiškojo Tėvo dovaną, matematika čia bejėgė. „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! – sušunka apaštalas Paulius. –  Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“

Jėzaus užtarnautas išgelbėjimas skirtas visiems žmonėms, tačiau jį priimame kiekvienas asmeniškai. Jį mes gauname vien iš malonės per tikėjimą. Ji suteikiama žmogui, kuris išpažįsta savo nuodėmes, prašo Dievo gailestingumo ir tikėjimu priima Kristaus mirties ir prisikėlimo pergalės vaisius. To neįgyjama darbais ar turtais, nes išgelbėjimas, kurį užtarnavo Jėzus, yra ne mūsų darbas, o dovana. Už ją, kaip ir už kitas Dievo apvaizdos dovanas, tarp kurių yra ir vasaros derlius bei rudens gėrybės, mes tik galime padėkoti, kartu su apaštalu tardami: „Dėkui Dievui ­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“

Evangelijoje apibūdintą turtingą žmogų Viešpats apdovanojo gausiu derliumi. Už tai vertėtų dėkoti Dievui, tačiau nematome, kad jis būtų dėkojęs. Jis nusprendė verčiau nugriauti senas daržines ir pasistatyti dideles naujas. Viešpats nesako, kad jis pasielgė blogai. Juk negalima leisti derliui supūti laukuose. Bet mes negirdime, kad tas turtuolis būtų dėkojęs ar aukojęs Dievo garbei bei padėjęs artimui. Vietoje šių kilnų minčių jis mąstė vien tik apie save, tapo užvaldytas asmeninio godumo. Jis širdyje svarstė: „Štai ką padarysiu: statysiuos didesnius klojimus ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“

Žmogus yra religingas savo prigimtimi. Filosofas Antanas Maceina rašė, kad „žmogus yra homo religiosus, t. y. jo prigimtyje yra įrašytas polinkis nusilenkti dievams, aukštesnėms būtybėms. Jei nenusilenkiama tikrai aukštesniajai galiai (Viešpačiui), pradedami garbinti savo įgeidžiai, troškimai, lenkiamasi puikybei, stabams. Taigi, iš principo žmogus yra būtybė, kuri turi įgimtą polinkį ką nors garbinti“.

Šis turtuolis nepanorėjo nusilenkti gyvajam Dievui, kuris taip gausiai jį apdovanojo derliumi. Verčiau jis ėmė lenktis turto „dievui“, kuris Biblijoje vadinamas Mamona. Jis pradėjo pasitikėti turtu lyg Dievu ir manė, kad tos gėrybėmis jį dabar sotins daugelį metų. Jos galėjo tapti gėrio įrankiu, bet jam tapo stabu.

Deja, kad ir koks turtingas būtų žmogus, į amžinybę jis nieko su savimi nepasiims. „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu,“ apie žmogaus būtį ištarė teisusis Jobas. Turtuolis iškeitė tarnystę gyvajam Dievui į tarnystę stabui, todėl Viešpats jam tarė: „Kvailuti, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?‘ Šią naktį Dievas pašauks jo sielą, ir Mamona jam negalės pagelbėti. „Taip būna tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą.” Be to, jei turtuolis turėjo vaikų, nežinia ar jie gebėjo taikiai pasidalinti tėvo turtus.

Jėzus pasakė šį palyginimą turtų dalybų kontekste. Į jį kreipėsi žmogus, prašydamas padėti pasidalinti palikimą po tėvo laidotuvių. Mat palaidoję tėvą broliai susipyko ir nesugebėjo to taikiai padaryti. Jėzus atmetė tokį prašymą. “Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?” Viešpats jį įspėjo: “Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.”

Evangelija mus įspėja nesudievinti žemiškų gėrybių, nepradėti tarnauti turtams. Jėzus mus kviečia tapti turtingais pas Dievą gerais tikėjimo darbais. Apaštalas ragina mus dėkoti Dievui už tą neapsakomą dovaną – Jėzų Kristų, kuris mus, tikinčiuosius, išgelbėjo amžinam gyvenimui. Priimkime Kristų, kuris užmokėjo už mūsų nuodėmes savo brangiu krauju ir nekalta mirtimi, kad mes jam tektume, o po šio gyvenimo būtume pakviesti į jo malonės prieglobstį, kur patirsime daug didesnį džiaugsmą, nei patiriame čia, kai Dievas mus gausiai apdovanoja žemiškų gėrybių gausa. Amen.