Lozoriaus prikėlimas yra didžiausias Jėzaus stebuklas. Jį jis padarė, kad mes pažintume tą dievišką šlovę, kurią dangiškasis Tėvas atskleidžia per Sūnų. Stebuklu Kristus parodo, kad jis yra tikras žmogus, besidalinantis viskuo su mūsų prigimtimi, išskyrus nuodėmę. Tai matome iš to, kad Jėzus, kaip ir mes atvykę į laidotuves atsisveikinti su brangiais žmonėmis, verkė. Lozoriaus prikėlimas kartu atskleidžia, kad Kristus yra tikras Dievas, nes tik Dievas gali prikelti keturias dienas kape išgulėjusį žmogų. Šį stebuklą Kristus atliko vardan mūsų, kad mes į jį įtikėtume ir jau dabar pereitume iš mirties į gyvenimą, ir pažintume, kad Dievas, kuris valdo žvaigždynus, prisikėlimo dieną ir mus surinks iš žemės dulkių ir padovanos šlovingus kūnus.

Jėzus gerai pažinojo Mariją ir Mortą bei Lozorių. Brolis ir seserys gyveno kaime netoli Jeruzalės. Pas juos Jėzus įprastai apsistodavo, kai keliaudavo į Jeruzalę religinių švenčių metu. Bet šį kartą ne Jėzus atvyko į Betaniją, bet pačios seserys ieškojo jo pagalbos. Jam esant Užjordanėje jos pasiuntė žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“

Šiame pagalbos prašyme išsakyta gili žinia. Seserys nesako: „Tas, kurį mes mylime,“ bet „tas, kurį tu myli.“ Savo laiške Bažnyčiai evangelistas Jonas vėliau paaiškins: „Meilė ­ ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ Dievas mus myli pirmiau, nei mes jį pamilstame, ir savo meilę jis įrodė siųsdamas vienatinį Sūnų, kad įtikėtume, prisikeltume iš nuodėmių ir per jį gyventume.

Jėzus mokiniams atsakė: „Ši liga ne mirčiai.“

Neabejotinai tai buvo mirtina liga, nes kai Jėzus ateis, Lozorius jau keturias dienas bus išgulėjęs kape. Tačiau tuo Jėzus atskleidžia, kas yra mirtis. Mirtis yra atsisveikinimas su šiuo pasauliu. Tai kelias iš kur į pasaulį, toks koks jis yra šiandien, negrįšime. Tačiau mirtis nėra amžinoji mirtis. Kūno gyvybei užgesus, siela yra gyva, nes ji nemirtinga. Štai kodėl Kristus pasakė, kad Dievas yra ne mirusiųjų, o gyvųjų Dievas, nes jam yra gyvi tiek mirusieji, tiek gyvieji.  Kūno mirtį jis vadina miegu. Tikinčiųjų sielos turi atsiilsėti nuo visų vargų, nes jų darbai seka juos. Ir prieš prikeldamas sinagogos vyresniojo, Jairo, dukrelę, kai tėvas tarė: „Ką tik mirė mano dukrelė,“ Jėzus atsakė: „Mergaitė ne mirus, o miega.“ Kiti tada jį išjuokė, tačiau nutilo, kai mergaitę jis prikėlė iš numirusių.

Išgirdęs, kad Lozorius serga, Jėzus galėjo iš karto vykti į Betaniją ir jį pagydyti, nes seserys ir jų brolis jam buvo brangūs žmonės. Seserys nekantriai laukė jo pagalbos. Bet Jėzus pasirinko kitokį kelią, tokiu būdu norėdamas parodyti savo dievišką šlovę. „Ši liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus“, atsakė jis mokiniams. Ir mes, kai esame ligose, ar kai susiduriame su gyvenimo sunkumais, žinokime,  kad Dievas turi maloningų ketinimų, net kai atrodo, kad jis vėluoja su pagalba. „Trumpą valandėlę palikau tave, bet su didele meile vėl pasiimsiu, – sako jis per pranašą  Izaiją. – Ūmai supykęs, valandėlę slėpiau nuo tavęs savo veidą, bet amžina meile tavęs pagailėjau“.

Jėzus pasakė mokiniams: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Mokiniai nesuprato mirties slėpinio. Jie manė, kad Lozorius užmigo paprastu miegu, padarė išvadą, kad karščiavimas jau atslūgo ir blogiausia jau praeityje. „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Tada Jėzus jiems pasakė tiesiogiai: „Lozorius mirė.“ Šiuos žodžius jis greičiausia ištarė tą minutę, kai Lozoriaus siela paliko kūną. Dabar Jėzus atskleidžia priežastį, kodėl jis delsė vykti į Betaniją. „Džiaugiuosi, kad ten nebuvau, ­ dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“

Vėl atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius. Jis nesako: „Eikime pas seseris jas paguosti“, nes tai daugiausia, ką mes tokią valandą galėtume padaryti, bet „eikime pas jį,“ pas gyvą Lozorių. Mirtis mus atskirs nuo artimųjų, draugų, tačiau ji negali mūsų atskirti nuo Dievo. „Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ klausia apaštalas Paulius. Jokie kūriniai, net mirtis, negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Jėzuje Kristuje. „Lozorius miręs, bet eikime pas jį,“ sako Jėzus  mokiniams, nors tie galbūt manė, kad reikia eiti nes pas jį, o su juo atsisveikinti ir paguosti liūdinčias seseris.

Atvykęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. Jis ten užtiko daug žmonių, atėjusių paguosti seseris. Ir mes turime paguosti tokią valandą vieni kitus. „Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais,“ kviečia apaštalas Paulius.

Seserys ilgai laukė Kristaus. Slaugydamos brolį jos nuolatos klausdavo: „Ar jis jau atėjo?“ Jos tik išgirsdavo neigiamą atsakymą. Pagaliau Jėzus atėjo. Morta, išgirdusi, kad Jėzus jau artinasi, išėjo jo pasitikti.

Ji skundėsi Kristaus delsimu atvykti. „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ Ji norėjo, kad Kristus būtų atėjęs, kai jos brolis dar buvo gyvas, tačiau pridūrė: „Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“

Jėzus kviečia Mortą ir mus žvelgti už mirties ir kapo ribų. Jis sako: „Tavo brolis prisikels.“ Morta pritaria Jėzui. „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Tačiau išgyvendama netekties skausmą, ji lyg sako, bet būtų dar geriau, jei tu būtumei atėjęs, kai jis dar buvo gyvas. Tada Jėzus jai atskleidžia savo dievišką galią, tardamas: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“

Kristus jai atskleidžia, kad jo rankose yra gyvenimas ir prisikėlimas, ir net „mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą“. Prisikėlimas yra grįžimas į gyvenimą. Kristus yra prisikėlimo ir gyvenimo pradininkas ir priežastis, mūsų amžinosios vilties šaltinis.

Ką reiškia jo žodžiai „nemirs per amžius?“ Kūnas yra pažeistas nuodėmės, todėl jis turi mirti ir būti palaidotas. Kūnas sudūlės, tačiau jis vėl atgys. Kadangi siela gyva, mes lyg miege trumpam būsime atskirti nuo kūno, bet gyvensime dar kartą. Prikėlimo metu mums bus suteiktas šlovingas, amžinas kūnas.

Jėzus paaiškina, kam skirtas šis pažadas. „Kas tiki mane“, sako jis. Tikintysis šiame gyvenime yra tikėjimu ir sakramentu susivienijęs su Kristumi, todėl po kūno mirties jo siela atsiduria Dievo malonės būsenoje ir tokioje pasilieka iki prisikėlimo dienos. Tikėjimu ir Krikštu jis gimė iš naujo ir dar šiame gyvenime yra perėjęs į gyvenimą, todėl jis niekada nemirs. Kūno mirtis vyks tik tam tikram laikui, iki prisikėlimo ryto. Tikinčiajam antroji arba amžinoji mirtis neturės galios. „Ar tai tiki“ klausia Jėzus Mortos. Ji atsako: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ Ji išpažįsta tikėjimą, kad Kristus yra mūsų prisikėlimas ir gyvenimas.

Ir Marija pamačiusi Jėzų atkartojo tuos pačius, lyg priekaištingus, Mortos žodžius, tačiau būdama jautresnio būdo ji tik verkė ir verkė. Tada ir Kristus susigraudino ir pravirko, tuo parodydamas, kad Dievo Sūnus tapo viskuo panašus į savo žemiškuosius brolius ir seseris, dalinosi su mumis viskuo, išskyrus nuodėmę, – džiaugsmu, sielvartu ir kitokiais išgyvenimais. „Štai kaip jis jį mylėjo!“, kalbėjo vieni, o kiti žydai priekaištavo: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šis nemirtų?“ Gal būt kai kurie jų ir Kristui kabant ant kryžiaus sakys: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti.“

Lozoriaus kapas buvo uola ar rūsys ant kurio buvo užritintas akmuo. Jėzus paliepė nuristi akmenį, kad visi pamatytų, jog kape guli tikrai miręs kūnas, o ne koks nors vaiduoklis ar šmėkla. Ne tik pamatytų, bet taptų ir mirusiojo kvapo liudininkais. Morta dėl to prieštaravo, nes jau po mirties praėjo keturios dienos. Iš tiesų, koks trumpas laikas yra keturios dienos, ir kokius pokyčius jis padaro žmogaus kūnui. Jėzus švelniai atsakė abejojančiai Mortai: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“

Laidotuvių dalyviai pajėgė tik nuritinti akmenį, tačiau tik Kristus galėjo grąžinti gyvybę. Ir mes galime tik paruošti kelią Viešpačiui į savo širdis – per atgailą nurinkti mus slegiančius nuodėmių akmenis, nukasti kalvas, sulyginti slėnius, tačiau mūsų išgelbėjimo darbą atliko Kristus savo mirtimi ir prisikėlimu. Mūsų išgelbėjimas Dievo rankose.

Jėzus pakėlė akis į dangų ir kreipėsi į dangiškąjį Tėvą. Žvilgsniu į dangų jis parodo, kad Tėvas viską atlieka per Sūnų. Dabar jo akys jau žvelgia už mirties ir kapo ribų. Lozoriaus prikėlimo stebuklą jis atlieka visiems girdimu kreipimusi į Tėvą, kad po to fariziejai ir kiti jo priešininkai nesakytų, jog jis naudojo kokius nors kerus ar magines formules, kaip daro tie, kurie iškviečia dvasias.

Ir tada jis kreipiasi į savo bičiulį garsiu balsu: „Lozoriau, išeik.“ Jis pašaukia jį iš kapo, lyg jis jau būtų gyvas, kuriam nereikia nieko daugiau daryti, kaip tik išeiti. Lozorius išgirsta Jėzaus balsą. Siela susijungia su kūnu, ir tas, kuris buvo miręs, išeina iš kapo. Galime tik įsivaizduoti, kaip turėjo nustėrti ir išsigąsti įvykio liudininkai. „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti,“ tarė Jėzus. Stovintieji šalia atraišiojo jo kūno aprišalus.

Šis stebuklas buvo neginčijamas Jėzaus dieviškos galios įrodymas. Jei kiti iki šiol kėlė klausimą dėl šio fakto, tai dabar niekas neabejojo. Mokiniams Jėzus buvo pasakęs, kad šį stebuklą jis atliko tam, kad jie ir visi liudininkai tuo įtikėtų. Jie tai matė ir įtikėjo. Tuo tarpu fariziejai ir aukštieji žydų kunigai sužinoję apie Lozoriaus prikėlimą nusprendė Jėzų nužudyti. Jis bus palaidotas kape ir trečią dieną prisikels. Šios didžiosios pergalės šviesoje Jėzus pasakys: „Palaiminti, kurie nematė, bet įtikėjo.“ Amen.