Evangelija liudija apie tikinčiojo žmogaus padėką Dievui. Iš tiesų, kaip tas Samarietis, mes turime dėkoti Dievui, kai jis mus ištraukia iš bėdų, gydo mūsų negalias ir ligas. Raupsuotųjų pagydymas taip pat liudija, kad mes esame išgelbėjami per tikėjimą į Jėzų. „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, pasakė Jėzus sugrįžusiam samariečiui.

Senovės pasaulyje raupsai buvo viena baisiausių ligų. Susirgusiam ji reiškė ne tik sunkias kūno kančias, bet taip pat atskyrimą nuo šeimos ir visuomenės. Žmogus buvo negailestingai išvaromas į priverstinį karantiną visam gyvenimui.

Jei žmogaus oda netikėtai buvo išberiama ir atsirasdavo žaizdos, ligonis privalėjo apsilankyti pas kunigą. Pagal Mozės Įstatymą tik kunigas galėjo diagnozuoti šią ligą. Koks palengvėjimas ištikdavo žmogų, kai kunigas pasakydavo, jog jis serga ne raupsais, tačiau koks šokas ir neviltis turėjo ištikti tą, kuriam kunigas diagnozuodavo šią ligą. Jeigu žmogus būdavo vedęs, jis visam gyvenimui privalėjo palikti šeimą ir vaikus. Susirgusiam vaikui liga buvo dar didesnė nelaimė. Jis turėdavo palikti tėvus ir prisijungti prie raupsuotųjų bendruomenės. Nebūdavo tada atsisveikinimo apsikabinimų ir bučinių.

Raupsuotiems buvo nurodyta atrodyti taip, kad visi iš karto pažintų, jog jie serga šia užkrečiama liga. „Kiekvieno raupsų liga sergančio drabužiai turi būti suplyšę ir galvos plaukai sutaršyti. – sako  Kunigų knyga. – Jis turės prisidengti burną ir šaukti: „Nešvarus, nešvarus!“ Ir tie, šioje evangelijoje aprašyti dešimt raupsuotųjų, nesiartino prie Jėzaus, o tik maldavo stovėdami iš tolo.

Raupsai vaizdingai simbolizuoja žmogaus nuodėmę. Kaip ši liga žaloja žmogaus kūną, taip nuodėmė žaloja mūsų sielas. Nors raupsai pasireiškia išorėje, tikroji priežastis yra giliai po oda. Jėzus sako, kad taip ir visos nuodėmės kyla iš žmogaus nuodėmingos prigimties. „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“ Kaip raupsai atskiria žmogų nuo šeimos, taip nuodėmė atskiria mus nuo Dievo. Ji ilgainiui plinta sieloje ir ją taip sužaloja, jog žmogus netenka tikėjimo į Dievą. Netikėjimas – tai yra pati didžiausia nuodėmė, nes be tikėjimo žmogus negali būti išgelbėtas. Netekęs tikėjimo žmogus atsiriboja nuo bendrystės su Dievu ir Bažnyčia, ir žengia pražūties keliu. Dvasine prasme tie dešimt raupsuotųjų atstovauja žmoniją.

Patyrę kūno kančias raupsuotieji ieškojo pagalbos Jėzuje. Tačiau išvydę Jėzų jie nešaukė „Nešvarus, nešvarus!“, tai yra, neprašė, kad jis prie jų nesiartintų. Priešingai, jie prašė, kad jis į juos pažvelgtų iš arčiau. “Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!”

Ir mes pamaldų pradžioje giedodami „Viešpatie pasigailėk“ prašome, kad Dievas artintųsi prie mūsų. Šis prašymas nėra vien tik meldimas atleisti nuodėmes. Jis apima įvairius mūsų kūno ir sielos poreikius, kuriuos išsakome mūsų Vyriausiam kunigui, Karaliui ir Viešpačiui.

Jėzus išklausė jų pasigailėjimo šauksmą. Jis tarė : “Eikite, pasirodykite kunigams!” Ir beeidami jie pasveiko.

Evangelistas rašo, kad „vienas jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis.“ Truputį nustebęs, kad iš dešimties pasveikusių tik vienas sugrįžo padėkoti, Jėzus jam tarė: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“

Evangelija liudija, kad mūsų išganymas ateina vien iš Dievo malonės ir vien per tikėjimą. Visi dešimt buvo išgydyti, nes tikėjo Jėzaus žodžiu. Tačiau tikėjimo galia slypi ne pačiame tikėjime, o tikėjimo šaltinyje. Tikras tikėjimas remiasi ne kokia nors savitaiga, jis nematuojamas žmogaus pastangų intensyvumo prasme. Tikras tikėjimas, tai pasitikėjimu Jėzaus galia. Tai pasitikėjimas Dievo žodžiu ir jame išsakytais Viešpaties malonės pažadais. Tokį tikėjimą turėjo Romos kariuomenės šimtininkas, kai sakė Jėzui: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį, ir mano tarnas pasveiks.“ „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“ atsakė jam Viešpats.

Tie dešimt raupsuotųjų pilnai pasitikėjo Jėzaus žodžiu. Pilni tikėjimo ir vilties jie ėjo pas kunigus. Tačiau devynių tikėjimas buvo kiek kitoks, nei to svetimtaučio samariečio. Pamatę, kad išgijo, devyni toliau keliavo pas kunigus į Jeruzalės šventovę, o samarietis nusprendė grįžti pas Jėzų. Jame jis pažino Dievo Sūnų, todėl jis nebeėjo pas samariečių kunigą prie Gerizimo kalno, bet grįžo pas visų žmonių Vyriausiąjį kunigą ir Vyskupą Jėzų, ir jam dėkojo.

Ir tie devyni tikėjo Jėzaus žodžiu, tačiau jų širdies dirva buvo lyg pasėlys ant uolų. Jie su džiaugsmu priėmė Jėzaus žodį, tačiau žydų kunigams nepripažinus jo dieviškumo ir atsidūrę persekiojimų pavojui jie atkrito – nusprendė nebegrįžti pas Kristų. Tuo tarpu to samariečio sielos dirva buvo gera. Jis klausėsi Jėzaus žodžio, išsaugojo jį taurioje širdyje ir nešė vaisių kantrumu. Jis sugrįžo atgal balsu šlovindamas Dievą ir dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Išsipildė Viešpaties žodžiai: „Daugelis pirmų bus paskutiniai, ir daugelis paskutinių ­ pirmi.“ Žydų nemėgstamas paskutinysis tapo pirmuoju.

Dvasine prasme dešimties raupsuotųjų išgydymas liudija Dievo malonę ir išganymą visiems žmonėms. Dievo Sūnus priėmė kūną išgelbėti visus žmones. Gimęs žmogumi jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Būdamas be nuodėmės jis galėjo ant savęs prisiimti mūsų nuodėmes – vardan mūsų tapti raupsuotuoju ir pasmerktuoju, ir mirti su mūsų kaltėmis ant kryžiaus. Ant kryžiaus altoriaus jis tapo Vyriausiuoju kunigu ir tobula auka, save paaukojęs mūsų atpirkimui. Tačiau mirdamas mūsų mirtimi jis nepasiliko mirtyje. Ją įveikęs jis prisikėlė ir mums pažadėjo prisikėlimą ir amžiną gyvenimą.

Evangelija kviečia mus tapti tuo samariečiu, kuris šlovino Dievą ir dėkojo už išgelbėjimą. Ir mes šlovinkime Jėzų ir dėkokime jam giesme ir malda. Samariečio padėką evangelistas apibūdina graikišku žodžiu „Euchariston.“ Eucharistijoje arba Altoriaus Sakramente mes, kaip tas samarietis, nusilenkiame ir atsiklaupiame prieš nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų, ir priimdami jo kūną ir kraują duonoje ir taurėje, susivienijame su juo. Eucharistijoje Jėzus uždeda ant mūsų savo ranką ir taria: „Noriu, kad būtum apvalytas.“ Sakramente jis apvalo kiekvieną tikintį, kuris, kaip tas samarietis, ateina pas Jėzų ir prašo jo malonės ir išgelbėjimo. Amen.