Šią Evangeliją būtų galima aiškinti moraline prasme. Vadovaujantis gailestingojo samariečio pavyzdžiu kai kurie akcentuoja pagalbą vargšams, kurią vykdo bažnytinės ir socialinės organizacijos, kiti pabrėžia draugiškų santykių plėtrą tarp tautų, ko siekia Jungtinių Tautų Organizacija. Evangeliją aiškindami vien tik šia prasme, Dievo Gerąją žinią mes paverstume socialine evangelija, o Jėzų darytume tik didžiuoju moralės mokytoju, kai tuo tarpu jis yra Dievo Sūnus, atėjęs mus, nuodėmės sužeistus žmones, gelbėti iš amžinosios mirties.

Evangelija susideda iš kelių klausimų ir atsakymų. Pirmuoju klausimu, o jis beje yra pagrindinis, Jėzui buvo spendžiamos pinklės. “Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?”

Šį klausimą uždavęs žmogus buvo vienas išmintingiausių to meto fariziejų partijos narių. Jis buvo teisininkas, bet ne Romos teisės žinovas, o Dievo Įstatymo, kuris užrašytas Mozės Penkiaknygėje, ekspertas. Jis buvo vienas tų Jėzaus vadintų “išmintingųjų ir gudriųjų”, kurie žvelgė į jį kaip į paprastą žmogų, nepripažino, kad jis yra Dievo Sūnus, nematė to, ką jame regėjo “mažutėliai”, tai yra Jėzaus mokiniai. Neveltui Jėzus kartą pasakė: “Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.”

Išgirdęs šio išsilavinusio žmogus klausimą, Jėzus suprato, kad jis yra mėginamas. Mozės teisės žinovas, kuris skaitė Penkiaknygę kiekvieną dieną, tikrai turėjo žinoti atsakymą į šį klausimą, tačiau sudarė įspūdį, lyg to nežino. Todėl Jėzus jo tiesiai paklausė: “O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?” Įstatymo mokytojas atsakė teisingai: “Mylėk Dievą visa širdimi ... ir artimą kaip save patį.” „Tai daryk ir gyvensi,“ atsakė jam Jėzus.

Būtų neteisinga manyti, kad Dievo Įstatymas pateikia tik taisykles, kaip reikia gyventi, kad tik jų besilaikantis žmogus gaus amžinąjį gyvenimą. Iš tikrųjų Dievo Įstatymo centre yra Viešpaties gailestingumas ir meilė. Įstatymas liudija Dievo Sandorą su tauta, jo meilę tautai, kai toji žengia jo apreikštu keliu, ir tautos meilę Viešpačiui bei artimui. “Meilė – Įstatymo įvykdymas”, sako apaštalas Paulius. O apie tuos tautiečius, kurie, kaip tas Įstatymo mokytojas siekė asmeninio teisumo per įstatymo raidę, apaštalas sako: “Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. Juk įstatymo tikslas ­ Kristus, atėjęs išteisinti kiekvieno, kas tiki.” Apaštalas paaiškina, kad tikintis gauna amžiną gyvenimą ne per tobulą Mozės Įstatymo vykdymą (nors 10 Dievo įsakymų privalomi visiems), o tik dėka Kristaus, kuris savo krauju ir mirtimi nuplovė mūsų nuodėmių žaizdas.

Norėdamas pasiteisinti Įstatymo mokytojas paklausė: “O kas yra mano artimas?” Šiuo klausimu jis leido suprasti, kad yra žmonių, kurie pagal Mozės Įstatymą nepriklauso artimo kategorijai. Jis norėjo, kad Viešpats Jėzus pasakytų, kuriuos žmones reikia išbraukti iš artimo sąvokos ir nevertais meilės. Tačiau kas bent truputį yra susipažinęs su Evangelija, žino, kad Jėzui artimas yra kiekvienas žmogus. Juk Dievo Sūnus atėjo į šį pasaulį numirti ne už teisųjį, o už nusidėjėlį, nes jį mylėjo.

Įstatymo mokytojas vis dėlto paaiškintų, kas nėra jo artimas. Tai kiekvienas žmogus, kuris nežino Dievo Įstatymo, o tokie yra pagonys, arba jį žino bet vykdo nepilnai, kaip tai daro samariečiai. Buvusieji žydų karalystės Samarijos gyventojai kažkada priklausė žydų tautai, tačiau senovėje susimaišė su iš Asirijos apgyvendintais ateiviais. Žydams jie nebebuvo kraujo giminės. Santuoka su jais buvo draudžiama, nes tokia santuoka jiems būtų tolygi valgyti kiaulieną.

Įstatymo žinovas taip pat paaiškintų, kas labiausiai patenka į jam priimtiną artimo sąvoką. Tai tie žmonės, kurie tobulai vykdė Dievo Įstatymą –žydų kunigai ir šventyklos patarnautojai levitai.

Todėl pasakojimas apie gailestingąjį samarietį turėjo šokiruoti šį teisės žinovą. Jame kunigas ir levitas vaizduojami kaip negailestingi, savyje neturintys Dievo meilės žmonės. Jie matė sumuštą ir apiplėštą jų tautietį, bet abejingai praėjo pro šalį. Turbūt norėdami išvengti pagalbos prašančio jo žvilgsnio jie praėjo kita kelio puse. Argi šitoks jų poelgis neprimena Jėzaus posakio: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų ir kmynų, o pamirštate, kas svarbiausia Įstatyme: ... gailestingumą.“

Trečiasis keliautojas niekaip nepateko į žydų artimo sąvoką, tačiau jis tikrai įvykdė Dievo Įstatymą, nes parodė meilę sužeistajam. Ir tas žmogus buvo visų izraelitų nekenčiamas samarietis.

Samariečio meilė pakeleiviui atsiskleidė jo gailestingumo darbuose. Jis suteikė jam pirmąją pagalbą, užkėlė ant gyvulio, nuvežė į užeigą ir užmokėjo už slaugymą. Ir jis tai darė ne tam, kad kiti matytų ar apie jį kalbėtų, o vien tik iš meilės Dievui ir artimui..

Įstatymo mokytojas dabar atsidūrė keblioje padėtyje. Jis spendė Jėzui pinkles jį mėgindamas, bet pats pasijuto nepatogiai, kai Jėzus jo paklausė: “Kas iš šių trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Įstatymo žinovui sunku buvo ištarti žodį “samarietis.” Jis tik atsakė: “Tas, kuris jo pasigailėjo.”

Šiuo pasakojimu Jėzus pamokė vieną išmintingiausių to meto Abraomo tautos žmonių. Viešpats ragino šios tautos žmones nustoti tikrinti genealogines linijas ir kraujo ryšius iki Abraomo, kad nustatyti kas pagal jų supratimą yra artimas. „Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų,“ kalbėjo Jėzus apie neužilgo į trivienį Dievą įtikėsiančius pagonis. Tas Dievo teisės mokytojas pagaliau turėjo pripažinti, kad pagal Dievo Įstatymą, Viešpačiui artimas yra kiekvienas žmogus, kuriam reikalinga pagalba. Todėl apaštalas Paulius sako: “Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.”

Šis Dievo gailestingumas, kurį iki šiol skelbė Mozės Įstatymas, išsipildė Jėzuje Kristuje. Jis ne tik nebijojo bendrauti su nusidėjėliais ir su jais valgyti; jis rodė gailestingumą net samariečiams juos pagydydamas. Šioje evangelijoje Jėzus yra tas Gailestingasis Samarietis, kuris nepraėjo pro šalį, o mūsų pasigailėjo.

Todėl evangelijos centre yra ne kokia nors kilni bažnyčios ar pasaulietinės organizacijos socialinė programa, o Jėzaus meilė nuodėmingam žmogui. Mes esame tas pakeleivis. Kaip jis buvo sužeistas plėšikų, taip ir mes esame sužeisti nuodėmės. Kaip tas keliauninkas neturėjo jėgų pats išsigelbėti, taip ir mes dėl įgimtosios nuodėmės pažeistos prigimties, negalime pilnai įvykdyti Dievo Įstatymo – Dešimties Dievo įsakymų, ir savo jėgomis “laimėti amžiną gyvenimą.” Mums reikalingas Gailestingasis Samarietis, kuris mus išgelbėtų – priėjęs užpiltų ant mūsų nuodėmių žaizdų aliejaus ir vyno, jas suvilgytų ir dezinfekuotų, ir užmokėtų už mūsų pagydymą. Tik, kaip liudija apaštalas Petras, ne auksu ar sidabru Jėzus mus atpirko iš amžino pasmerkimo, o savo brangiu krauju. Juo jis nuplovė mūsų nuodėmių padarytas žaizdas ir atvėrė duris į dangiškojo Tėvo namus. Jis padarė viską, kad mes turėtume amžinąjį gyvenimą. Mūsų meilė ir gailestingumas artimui, tai atsakas į tą meilę ir gailestingumą, kurį mums parodė Gailestingasis Samarietis. Amen.