Kurčiojo išgydymas skiriasi nuo kitų Jėzaus padarytų stebuklų. Viešpats galėjo jį išgydyti vien tik savo žodžiu, kaip jis pagydė dešimtį raupsuotųjų. Jis galėjo jį išvaduoti nuo negalios net nematydamas, kaip jis išgydė šimtininko tarną. Išgydymą šį kartą jis palydėjo išoriniais ženklais – pirštais paliesdamas jo ausis ir seilėmis suvilgydamas jo liežuvį. Šie ženklai turi ypatingą dvasinę reikšmę.

Tas žmogus negalėjo nei girdėti, nei kalbėti. Jis turbūt gimė su tokia negalia. Vaikystėje negalėdamas girdėti, jis neišmoko kalbėti. Gestų kalbos tais laikais beveik nebuvo arba ji buvo labai menka. Turėdamas tokią negalią jis buvo atskirtas nuo visuomenės, gyveno sau vienas tarp artimųjų. Būdamas kurčias jis taip pat labai mažai žinojo apie Dievą. Apaštalas Paulius sako: „Kaipgi [žmogus] įtikės tą, apie kurį negirdėjo?!“ Juk „tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“

Išoriniais veiksmais Jėzaus parodo mūsų dvasinę prigimtį. Dievo sukurta žmogaus prigimtis pradžioje buvo tobula, nes Dievas mus sutvėrė pagal savo veido paveikslą. Žmogus rojuje tiesiogiai bendravo su Dievu, gyveno jo palaimoje. Jis neturėjo nei mirti, nei kentėti, buvo tobula darna tarp vyro ir moters. Tačiau „nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis ... ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Dėl įgimtosios nuodėmės, žmogus šiandien gimsta ne tik su piktais polinkiais, neturi tikrosios Dievo baimės, nepaiso jo valios, bet dažnai maištauja ir piktžodžiauja prieš Viešpatį. Prigimtinis žmogus Dievo atžvilgiu yra lyg kurčias ligonis; jo ausys uždaros Dievo žodžiui, jo liežuvis Dievo nešlovina. Po nuopuolio „žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“, sako Dievas. Todėl reikėjo, kad ateitų į pasaulį Gelbėtojas, kuris savo mirtimi atpirktų mus iš nuodėmių. Tapo būtina, kad Jėzus mus atgimdytų Krikšto sakramente, jog per vandenį ir šventąją Dvasią atsivertų mūsų ausys ir atsirištų mūsų liežuvio ryšys ir mes šlovintume Dievą malda ir giesme.

Šis kurčias žmogus neatėjo pas Jėzų pats. Jis nieko nebūtų žinojęs apie Viešpatį, jei ne jo artimieji. Evangelisto Mato liudijimu, didžiulė minia pas Jėzų gabeno „raišų, luošų, aklų, nebylių ir daugel kitokių.“ Kurčiojo artimieji matė Jėzaus gailestingumo darbus, todėl jie atvedė tą žmogų pas jį ir prašė uždėti ant jo rankas.

Ne kiekvienas žmogus drįsta pats ateiti pas Dievą. Kai kuriuos pas Viešpatį tiesiog reikia atvesti. Tokia turėtų būti krikščioniška tėvų pareiga. Kaip vaikai išliks tikintys, jeigu mes nuo mažumės nevesime jų į bažnyčią? Kaip suaugęs žmogus įtikės, jeigu savo ausimis neišgirs Dievo žodžio? Pagaliau net jei tikintis žmogus nustoja lankytis bažnyčioje, nebesiklauso Dievo žodžio, jo dvasinė klausa genda ir tikėjimas palaipsniui miršta. Mes galime pasimelsti už tuos žmones, uždegti maldos žvakę, bet dar geriau juos pakviesti prie Dievo žodžio. Juk “tikėjimas iš klausymosi, o klausymas - kai Kristaus žodžio,“ sako apaštalas. Tikinčiųjų apklausa rodo, kad net 80 % žmonių tampa bažnyčios nariais, nes kažkas juos pakvietė.

Jėzus galėjo išgydyti ligonį visų akivaizdoje, tačiau jis pasivedė jį nuošaliau. Jis jam parodė ypatingą Gerojo Gydytojo dėmesį. Ir mums išgelbėjimo dovaną Dievas padovanoja asmeniškai. Jėzus atėjo į pasaulį, kad kiekvienas, kuris jį tiki turėtų amžiną gyvenimą, tačiau išgelbėjimas - individuali Dievo malonės dovana. Nors šiandien bažnyčioje mes meldžiamės kartu, Dievas į širdį kalba kiekvienam asmeniškai.

Išgydymą lydėjo išoriniai ženklai. Ir šiandien Dievas mums kalba ženklų kalba. Krucifiksas bažnyčioje liudija pagrindinį krikščionių tikėjimo įvykį - Kristaus mirtį už mūsų nuodėmes. Dievo Avinėlis simbolizuoja Jėzaus besąlygišką meilę ir pasiaukojimą. Trikampis su akimi centre reiškia Švenčiausiąją Trejybę, kuri stebi mūsų gyvenimo žingsnius. Duona ir taurė – tai elementai kuriuose Kristaus mus aplanko savo švenčiausiu kūnu ir krauju. Karvelis – Šventosios Dvasios simbolis. Altorius – tai ne paprastas, o pašventintas, ypatingas stalas, ant kurio konsekruojami sakramento elementai - duona ir taurė, nes į juos savo kūnu ir krauju ateina Jėzus Kristus.

Tam kurčiajam Jėzus kalbėjo gestų kalba. Pirmiausia jis įleido savo pirštus į jo ausis. „Dievo pirštas“ Biblijoje reiškia Šventąją Dvasią. Pirštais paliesdamas ausis Jėzus atskleidžia, kad vienintelis būdas, kuriuo atveriamos dvasiškai kurčios ausys, yra Šventosios Dvasios prisilietimas. Kalbant vaizdžiai, Dievas Šventoji Dvasia turi įleisti savo pirštus į mūsų ausis, kad per skelbiamą jo Įstatymą ir Evangeliją mūsų širdys pabustų atgailai, atsiverstų ir įtikėtų.

Jėzus seilėmis palietė jo liežuvį. Šis veiksmas simbolizuoja šventąjį žodį, kuris išeina iš Dievo burnos. Pranašas Jeremijas sako: „Tada Viešpats ištiesė savo ranką ir, palietęs mano lūpas, tarė man: ‚Štai Aš įdėjau savo žodžius į tavo lūpas.‘ Dievo burnos žodis yra gyvas ir veiksmingas, liudija apaštalas. Jis „prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos.“ Todėl per pranašą Izaiją Dievas sako: „Žodis, kuris išeina iš mano burnos, negrįš tuščias, bet įvykdys mano valią ir atliks tai, kam yra siųstas.“

Po to Jėzus pažvelgė į dangų, ir atsidusęs tarė „Efata“, tai yra „Atsiverk.“ Atsidusimas – tai maldos ženklas. Jėzus, tarpininkas tarp žmogaus ir Dievo, ne kartą kreipdavosi į dangiškąjį Tėvą malda. „Tėve, ... aš žinojau, kad visuomet mane išklausai“, tarė jis prikeldamas Lozorių iš numirusių. „Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ Apaštalas Paulius teigia, kad kai mes nežinome kaip reikia tinkamai mestis, pati Dievo Dvasia mus užtaria „neišsakomais atodūsiais.“ Jėzaus žvilgsnis į dangų liudija, kad išgelbėjimas ir visos malonės ateina nuo Dievo. „Keliu akis į kalnus ­ iš kur ateis man pagalba?“ sako psalmistas. „Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę.“

Tada atsivėrė to žmogaus klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Gydytojai sako, kad kai žmogus su įstatytu modernios technologijos implantu pirmą kartą išgirsta pasaulio garsus, jis pradeda iš džiaugsmo verkti. Neabejota, kad ir šis žmogus turėjo iš džiaugsmo šlovinti Dievą. Tačiau šis Jėzaus stebuklas reiškė daugiau nei išgydymą. Tuo Išsipildė pranašo Izaijo žodžiai apie Mesijo ženklus. „Tada akliesiems bus atmerktos akys, kurtiesiems atvertos ausys. Tada raišasis šokinės tartum elnias, dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis.“

Ir mes, tikintieji, kurių dvasinės ausys yra atvertos ir liežuvio ryšys atrištas, dėkokime Dievui maldoje ir šlovinkime jį giesme. Išpažinkime tikėjimą į mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Apaštalas laiške Romiečiams sako: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas ­ į išganymą.“

Jėzus liepė tiems žmonėms nieko nepasakoti, nes norėjo, kad žmonės jį pažintų ne tik kaip kūno Gydytoją, bet kaip Gelbėtoją – Mesiją. Net mokiniams jis ne kartą yra liepęs visko nepasakoti „kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių.“ Priekyje jo laukė didysis darbas, šlovingesnis už mūsų kūno negalių išgydymą. Jo laukė kryžius, ant kurio jis išpirks mūsų kaltes ir panaikins mūsų nuodėmės pasekmes – amžiną mirtį ir pasmerkimą. Apaštalas Petras sako: „Savo kūne jis užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad mes numirę nuodėmėms, gyventume teisumui.“ Po prisikėlimo Jėzus lieps skelbti šią gerąją Evangelijos žinią visoms tautoms. Apaštalas Paulius šią išganingą žinią sutraukia į vieną sakinį: „Kristus numirė už mūsų nuodėmes, kaip skelbė Raštai; jis buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną.“ Amen.