Apmąstomieji žodžiai – tai vienas iškiliausių tikėjimo išpažinimų. Juose atsispindi gilus krikščionio tikėjimas ir gyvenimo patirtis. Šie žodžiai turėtų būti ir kiekvieno tikinčio žmogaus išpažinimas. Kas gyvena vienybėje su Kristumi šiame gyvenime, tam ir mirtis nebėra kažkas baisaus ir siaubingo, o perėjimas į gyvenimą. Tai akimirka iki to Kristaus užtarnauto gyvasties vainiko, arba apaštalo Pauliaus žodžiais – laimėjimas. Neveltui šiuos žodžius mes matome iškaltus ant paminklų kapinėse. Jie skelbia, kad tikinčiam žmogui mirtis yra vartai į amžino gyvenimo džiaugsmą.

Apaštalo tikėjimo išpažinime žodžiai „gyvenimas“ ir „mirtis“ yra vienas šalia kito. Iš tiesų tarpas tarp gyvenimo ir mirties yra nedidelis. Šiandien matome vienas kitą sveikus, o kitą dieną išgirstame apie bičiulių mirtį. Šiandien vienas kitam spaudžiame ranką, o po kurio laiko esame kviečiami atsisveikinti. Ir patys gyvenime turbūt esame atsidūrę aplinkybėse, ar tai ligoje ar kelionėje, kai mirtis buvo visiškai šalia. Todėl nesuklysime pasakydami, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas – tai piligriminė kelionė link mirties.

Bet krikščionis nėra tas žmogus, kuris  į gyvenimą žvelgia kaip į kelionę į kapines. Jo akys žvelgia toliau už karstą ir kapą. Jis žvelgia į būsimą prisikėlimą ir gyvenimą su Viešpačiu. Jis žvelgia į Kristų, kuris savo mirtimi užtarnavo jam šlovingą amžiną gyvenimą.

Pasaulietiškai mąstantis žmogus šių žodžių nepajėgia suprasti, nes mirtį jis mato kaip viso, dėl ko gyveno praradimą. Jis jų nepajėgia pažinti, nes gyvenimo prasmę jis matuoja kitokiomis vertybėmis. Pabandykime suasmeninti apaštalo Pauliaus žodžius. Kokį žodį įrašytume į daugtaškio vietą po posakio „man gyvenimas tai ...“. Žvelgiant į pasaulietiškai mąstančius, akivaizdu, kad vieni pasakytų: „Man gyvenimas tai žemiškų gėrybių siekimas“. Mirtis tokiam žmogui neabejotinai bus praradimas to ką sukaupė. Kitiems – tai šlovės ir populiarumo siekis, tačiau praėjus keliems metams po mirties jie tikriausiai jau bus pamiršti. Dar kitas pasakys: „Man gyvenimas, tai kasdienis darbas, kuriuo užsidirbu pragyvenimui." Per rūpesčius toks krikščionis negali net ateiti į bažnyčią, nes ir sekmadieniais, kaip jis tvirtina, jam tenka dirbti. Jam mirtis nebus išganinga, o tik kukli laidotuvių mašinos kelionė į kapines. O apaštalas Paulius sako: „Man gyvenimas - tai Kristus.“ „Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų.“

Ką reiškia gyventi Kristuje? Gyventi su Kristumi, tai gyventi tikėjimo vienybėje su juo. Tai gyventi bendrystėje su juo bažnyčioje, priimant jo žodį ir malda kreipiantis į jį. Tai susivienyti su juo Altoriaus sakramente, kuriame aplankydamas mus savo šventuoju kūnu ir krauju, jis susivienija su mūsų nuodėmingu kūnu ir krauju, ir nuima mūsų nuodėmes. Gyventi Kristuje – tai kasdieną marinti savyje nuodėmingą žmogų su piktais geismais ir prisikelti nauju žmogumi. „Kaip Kristus numirė, tai numirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena ­ gyvena Dievui. – sako apaštalas. – Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje,“ „ ... ir daugiau nebevergaukite nuodėmei.“

Ar mes galėtume kartu su apaštalu Pauliumi ištarti, kad mūsų gyvenimas yra Kristus? Apsupti pasaulio rūpesčių turbūt turėtume pripažinti, kad negyvename visiškai Kristui. Prašykime Šventosios Dvasios pagalbos, kad ji padėtų mums vaduotis iš nuodėmingos prigimties ir tikėjimo akimis išvysti už mus mirštantį Gelbėtoją, savo kryžiumi atperkantį mus iš visų kalčių. Tepadeda Dievo Dvasia mums gyventi su Kristumi, kad galėtume ištarti,  jog mūsų gyvenimo vertybių viršūnėje yra Kristus, savo mirtimi išvadavęs mus iš amžino pasmerkimo. Teišsipildo mums apaštalo Pauliaus žodžiai: „Dievas, apstus gailestingumo, iš didžios meilės, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi.“

Gyventi tikėjimo gyvenimą Kristuje siekia kiekvienas atsivertęs žmogus. „Nesakau, kad esu jau tobulas“, taria jis su apaštalu Pauliumi, „tačiau to siekiu“. Bet kaip suprasti žodžius: „Mirtis man tik laimėjimas?“

Žvelgiant į tai, kas regima akimis, mirtis nėra laimėjimas. Ji nėra nauda, o tik nuostolis. Argi mirusysis nepalieka visų savo turtų? Ar jis gali ką nors pasiimti su savimi į aną pasaulį? „Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas sugrįšiu“, sako kantrusis Jobas. „Dulkė esi ir į dulkę vėl pavirsi,“ tarė Dievas Adomui. Žmogus buvo turtingas, bet mirė staiga. Kiek bylinėjimosi po to vyko dėl jo turtų! Nebevaikšto jis daugiau savo prabangiuose namuose. Kitas asmuo buvo įžymybė, tačiau gyriaus su savimi nepasiėmė. Net jei jis ir bus palaidotas prabangiausiame kape, savo prigimtimi yra toks pat, kaip ir kiti, kurie jam pavydėjo turtų ar šlovės.

Mirtis yra praradimas ir mums, tikintiesiems, nes netenkame brangių žmonių, šviesulių, kurie mums rodė tikėjimo kelią. Mirtis yra praradimas ir parapijai, nes atsisveikiname su ištikimais krikščionimis, kurie širdingai lankė ir rūpinosi bažnyčia. Tokia yra mirtis žvelgiant kūniškomis akimis.

Ir vis dėlto apaštalas Paulius sako, kad mirtis yra laimėjimas. Tai galime suprasti tik žvelgiant į mirtį tikėjimo akimis. Nors atsisveikinimo metu, artimieji lieja ašaras, Kristaus išgelbėtas tikintysis dabar yra pas Viešpatį ir jį regi savo akimis. Gyvenęs tikėjimo gyvenimą čia žemėje, jis išvydo Dievą ir susitiko su jį tikėjusiais artimaisiais toje visų atpirktųjų minioje, su kuriais dar gyvendamas kūne atsisveikino. Ten tėvai sutinka vaikus, broliai seseris, ten motina sutinka ir apkabina savo kūdikį. Vyras ten sutinka žmoną. Ten jau nebevedama ir nebetekama. Mirusieji gyvena kaip angelai danguje.

Žemėje tikintysis irgi paliko savo turtą, namus, tačiau Kristaus kraujo dėka gavo daug daugiau – amžinąjį gyvenimą. Dangiškojo Tėvo menės yra žymiai gražesnės, nei dailiai išpuošta mūsų žemiškoji pastogė. Čia jis savo prakaitu turėjo užsidirbti duoną, dėl rūpesčių ir ligų naktį blaškytis ir neramiai miegoti, bet ten nebėra „liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“. Čia jį supo pagundos ir nuodėmės, o ten nebėra nuodėmės, kalčių ir liūdesio. Ten amžinas gyvenimas ir džiaugsminga padėkos giesmė Kristui už išgelbėjimą. Tik todėl apaštalas sako: „[Noriu iškeliauti] ir būti su Kristumi, nes tai daug geriau.“ Štai kodėl mirtis jam yra laimėjimas.

Ar mes gyvename su Kristumi? Ar pajėgtume ištarti su apaštalu: „Man gyvenimas - tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“? Dievas turi būti aukščiausias mūsų gyvenimo siekis. Nors žemėje netapsime tobuli ar patys iš savęs šventi, tačiau turime siekti to išganymo vainiko. Šiame gyvenime nepatirsime būsenos, kur mūsų nebegundytų nuodėmė, nebereikėtų kovoti su kūno geismais, tačiau siekime vienybės su Kristumi, kas jis per tikėjimą gyventų mumyse, o mes jame, kad su apaštalu galėtume ištarti: „Gyvenu nebe aš, o manyje gyvena Kristus.“ Tada ir mums mirtis bus ne nuostolis, o laimėjimas. Amen.