Ši evangelija susideda iš dviejų dalių. Pirmojoje Jėzus pranašauja apie būsimą Jeruzalės sugriovimą. Dievas nuo miesto atitrauks savo malonę, nes jis nepažino jo Sūnaus skelbiamos ramybės. Antrojoje Jėzus išvalo šventovę nuo prekiautojų, primindamas, kad Dievo namai turi būti maldos namai – dangaus vartai, kurie tikintiesiems atveriami per Dievo žodį ir sakramentus.

Šventovės išvalymu Jėzus taip pat atskleidžia, kad tos aukos – balandžiai, avys, jaučiai, taps nebereikalingos, nes po kelių dienų jo paties kūnas taps auka, kurią jis paaukos ant kryžiaus. Jis išpirks žmogų iš nuodėmės ir pasmerkimo ne gyvulių krauju, kurie ten buvo pardavinėjami, bet savo kūnu ir krauju. Jo kūnas taps šventove, kuri Didįjį Penktadienį bus sugriauta, tačiau po trijų dienų – Velykų rytą, atstatyta šlovingu prisikėlimu iš numirusių.

Jeruzalė buvo miestas savo grožiu žavėjęs kiekvieną žmogų. Regėdami miesto ir šventovės didybę mokiniai kartą Jėzui sakė: „Tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ Tačiau dievišku žvilgsniu Jėzus regėjo miesto ateitį ir būsimą sugriovimą. Nors žodžio „Hierusalem“ sudėtyje yra žodis „salem“ – „ramybė“, miestas nepažino jo aplankymo meto, atmetė Jėzaus skelbiamą taikos evangeliją. Aklas elgeta pažino, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, o fariziejai ir Rašto aiškintojai siekė jį pražudyti. Neveltui mokiniams besižavint miesto grožiu, Jėzus atsakė: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“ Didįjį Penktadienį nešdamas kryžių į Golgotą ir matydamas verkiančias moteris, jis tarė: „Jeruzalės dukros! Verkite ne manęs, bet verčiau savęs ir savo vaikų! Ateis dienos, kai sakys: ‚Laimingos nevaisingosios! Laimingos negimdžiusios ir nežindžiusios!‘“

Štai kodėl įžengęs į Dievo miestą Jėzus verkė. Išorinis miesto grožis neatspindėjo žmonių vidinio sielos grožio. Gyventojų širdžių stovį liudijo nederama prekyba šventovės kieme.

Jeruzalės sugriovimas įvyko 70-ais mūsų eros metais. Mieste tada gyveno apie 200 tūkstančių žmonių. Velykų metu į miestą atvykdavo virš milijono. Žydams sukilus prieš romėnus būsimas imperatorius Titas, likus 3 dienoms iki Velykų, apsupo miestą, apjuosė jį pylimu ir po penkis mėnesius trukusios apgulties pralaužė gynybą ir miestą sugriovė iki pamatų.  Romėnai nepasigailėjo net šventyklos. Tuo tarpu pirmoji Kristaus Bažnyčia, nors persekiojama,  išvengė tokio likimo. Ji paklausė Jėzaus žodžių: „Kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, o kas laukuose, tenegrįžta pasiimti apsiausto.“ Bažnyčia jau tada meldėsi Sirijoje ir Graikijos teritorijoje, kurią po tūkstančio metų užkariavo turkai.

Pranašystę apie Jeruzalės sugriovimą Jėzus apreiškė iškilmingai įžengęs į Jeruzalę. Žmonės džiaugsmingai jam po kojomis klojo rūbus ir palmių šakas, o tai kėlė fariziejų pasipiktinimą. „Sudrausk savo mokinius“, sakė jie jam, bet Jėzus atsakė: „Jeigu jie tylės, akmenys šauks.“ Iš tiesų akmenys šauks, nes tos savaitės penktadienį Jėzus bus nukryžiuotas. Tačiau fariziejams jis nurodė į savo prisikėlimą. Jis priminė, kad jis yra tas kertinis akmuo, ant kurio stovės Bažnyčia: „Ar nežinote, ką reiškia šis Rašto posakis: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu?“ O apie savo kūną jis pasakė: „Sugriaukite šią šventyklą, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“

Išvalydamas šventovę nuo prekeivių Jėzus praneša, kad jo „Tėvo namai turi būti maldos namai“. Jeruzalės šventovėje buvo daug marmuro ir aukso, tačiau ne auksas šventovę paverčia Dievo namais. Išorinis maldos namų grožis yra iš tiesų svarbus. Bažnyčia turi būti graži ir atspindėti Dievo kūrinijos grožį, nes Dievas pats paliudijo, jog visa, ką jis sukūrė buvo gera. Ir psalmė skelbia: „Pripažinkite Viešpačiui šlovę, derančią jo vardui; pagarbinkite Viešpatį šventumo grožyje“. Tačiau ne dėl puošnumo bažnyčia yra Dievo namai. Ji tampa tokia, kai Dievas ją lanko per skelbiamą žodį ir sakramentus, kai širdžių maldos kaip smilkalai kyla į dangų. Dievą galima šlovinti visur. Melstis galima ir tamsiame kambarėlyje, ir automobilyje, einant gatve ir net dirbant, tačiau Dievas nori žemėje turėti savo namus, kurių slenkstį peržengę žmonės žinotų, kad jie įžengė į šventą vietą, kurią lanko Dievas.

Šventovės kieme vykusi prekyba tam tikra prasme buvo teisėta. Žmonės iš toli atvykdavę negalėjo su savimi pasiimti avių, ožkų, ar jaučių ir juos paaukoti už savo nuodėmes. Gyvųjų aukų jie nusipirkdavo šventovės kieme. Tuo paaiškinama karvelių, avių ir jaučių prekyba tarp šventovės sienų. Jos prieangiuose taip pat buvo neleidžiama prekiauti Romos pinigais. Taip atsirado ir valiutos keitėjų stalai. Vis dėlto prekyba gyvosiomis aukomis tapo lyg eilinio turgaus vieta, kurioje rinkdavosi visokie turgaus vagys. Prekiautojai turbūt buvo užsidėję ir didelius antkainius aukoms. Jėzus regėjo anų žmonių dvasinį skurdą ir godumą. Apaštalas Paulius apie tokius žmones sako: „Jų dievas ­ pilvas ir jų garbė ­ gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus.“

Jėzus nusprendė išvalyti šventovę nuo nederamų prekeivių. Joje turėjo atsirasti vietos jam, Dievo Sūnui, kuris ten  mokys ir neužilgo pats bus nukryžiuotas tarp vagių ir plėšikų. „Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus.“ Jis pasakė: „Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne.“

Sakydamas: „Mano namai turi būti maldos namai“ Jėzus pridėjo žodžius „visoms tautoms“. Į Jeruzalės šventovės vidų galėjo užeiti tik žydai, bet Jėzaus kūnui tapus šventove, jos nariais gali tapti visos tautos. Bažnyčioje, kuri yra mistinis Kristaus kūnas, yra vietos visiems žmonėms. Į šį Kristaus kūną mes buvome priimti per Krikštą. Joje per jo žodį ir sakramentą mus lanko dieviškoji ramybė.

Išvalęs šventovę Jėzus kasdien joje mokė žmones. Joje mokydamas jis nepadarė nė vieno stebuklo, nes jau artėjo didysis jo paties prisikėlimo stebuklas. Jeruzalės šventykla didžiąją savaitę tapo įtampos ir konflikto vieta. Ši šventovė po kelių dienų persikels į Kristaus kūną, nes jis, vyriausias kunigas Melchizedeko tvarka, paaukos save ant kryžiaus altoriaus kaip tobulą auką atperkančią žmonijos nuodėmes. Aukos, kuriomis prekiavo anie prekiautojai, po Kristaus mirties taps nebereikalingos, o ir pati Jeruzalės šventykla, kurioje už nuodėmes upeliais tekėjo gyvūnų kraujas, nebeteks pirminės reikšmės. Šventovė šiandien yra Bažnyčia – maldos namai visoms tautoms. Teapvalo joje Jėzus mūsų širdis nuo visų nuodėmių, kad mes būtume dėmesingi jo žodžio klausytojai, kaip tie žmonės išvalytoje šventykloje, kurie, evangelisto liudijimu, “tik ir klausėsi jo mokslo”. Amen.