2023-04-02

Verbų sekmadienis

Kunigas:
Passage: Jn 12, 12-19

Verbų sekmadienį Jėzus iškilmingai įžengė į Jeruzalę. Ši diena yra vadinama Palmių sekmadieniu, nes žmonės jį pasitiko mojuodami Palmių šakomis. Su juo ir mes įžengiame į Didžiają Savaitę, kuri yra pilna mūsų išgelbėjimą liudijančių įvykių. Joje mes pasitiksime Žaliąjį Ketvirtadienį. Tą dieną Kristus įsteigė Altoriaus sakramentą, kuriame iki pasaulio pabaigos lanko mus asmeniškai savo kūnu ir krauju ir perduoda savo pergalės vaisius. Joje mes išgyvensime Didįjį Penktadienį, kuriame Kristus atidavė savo gyvybę mūsų atpirkimui. Didžiosios savaitės kulminacija bus šlovingas Velykų rytas.

Šį sekmadienį visus krikščionis lydi pakili nuotaika. Ją patyrė ir tie žmonės, kurie pasitiko Jėzų įžengiantį į Jeruzalę. Jie giedojo „Osana“. Išvertus iš Hebrajų kalbos tai reiškia „Išgelbėk mus dabar“. Mus šiandien lydi pakili nuotaika, nes su viltimi jau žvelgiame į ateinantį sekmadienį, kai Kristus, įveikęs mirtį ir kapo tamsą, prisikels iš mirties.

Įžengimu į Jeruzalę prasideda Jėzaus gyvenimo kulminacija. Praėjęs pro miesto vartus Dievo Sūnus žengia į savo galutinį tikslą, dėl kurio priėmė kūną ir kraują. Išsipildo pranašystės apie ateinantį Mesiją. Evangelistas Matas irgi pabrėžia, kad Jėzaus įžengimas į Jeruzalę nėra atsitiktinumas. „Tai įvyko, kad išsipildytų pranašo žodžiai: „Pasakykite Siono dukteriai: Štai atkeliauja tavo karalius,“ – sako jis. Tik Jėzus – kitoks karalius nei pasaulietiniai valdovai. Jo karalystė ne iš šio pasaulio.

Evangelistai rašo, kad mokiniai iš pradžių šių įvykių nesuprato. Mums aiški Jėzaus įžengimo į miestą prasmė, nes žinome, kad jis yra tas „kviečio grūdas“, kuris turės mirti, kad atneštų gausių mūsų išganymo vaisių. Jo pergalės vaisius bus Velykų rytas, kai kviečio grūdas prisikels iš mirties. Bet mokiniai tada to dar nežinojo. Kristus jau tris kartus pranešė apie būsimą jo mirtį ir prisikėlimą, bet jie pranašystės nesuprato.

To nesuvokė ir tie žmonės, kurie pasitiko Kristų prie miesto vartų. Jie mojavo palmių šakomis ir klojo rūbus jam po kojomis – sutiko jį kaip pasaulietinį karalių, kuris turėjo išvaduoti juos iš Romėnų jungo. Jie laukė mesijo su kardu. Kokios apgaulingos buvo jų mintys! Didžiają Savaitę Jėzus verks dėl tokių žmonių lūkesčių. „Jeruzale, Jeruzale, kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.“ Minios nuotaika neužilgo keisis. Netrukus dalis tų, kurie sutiko jį su džiaugsmo šūksniais ir palmių šakomis, vietoje Osana šauks: „Ant kryžiaus jį“. Jie lydės jį į Golgotos kalną su piktais paniekos šauksmais.

Didžiąją savaitę išsipildo pranašystės apie Mesiją. 41 psalmė skelbė, kad Kristų išduos jo draugas – „mano geriausias bičiulis, kuris dalijasi su manimi duona.“ Pranašas Zacharijas pranešė, kad išdavystės kaina bus 30 sidabrinių. 35 psalmė skelbia, kad prieš Kristų bus neteisingai liudijama. „Pikti žmonės liudija prieš mane, kaltina nusikaltimais, apie kuriuos nieko nežinau.“ Pranašas Izaijas išpranašavo apie Kristaus tylą teisme: „Kaip ėriukas vedamas pjauti, kaip tyli avis kerpama, taip jis nepratarė nė žodžio.“ „Atsukau nugarą mane plakantiems ..., nuo užgauliojimo ir spjūvių neslėpiau veido“, liudija Izaijas apie būsimą pasityčiojimą iš Dievo Sūnaus. „Jis buvo priskirtas prie nusidėjėlių. Jis prisiėmė daugelio nuodėmes ir užsistojo už nusidėjėlius“, skelbia pranašas apie nukryžiuotąjį Kristų tarp nusikaltėlių. Pranašystės liudija, kad Jėzus melsis už savo priešus, kad dėl jo rūbo kareiviai mes burtą, kad bus perdurtas jo šonas. Pranašai paskelbia taip pat džiugią žinią apie Kristaus prisikėlimą iš mirties.

Bet mokiniai to kol kas nesuprato. Net Velykų rytą jie dar netikės moterų žinia apie Jėzaus prisikėlimą. „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! – tars prisikėlęs Jėzus dviems keliautojams į Emaus miestelį. – Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“ Pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis paaiškins jiems, kas Raštuose apie jį pasakyta. Bet „mokiniai to nesuprato,“ liudija evangelistas Jonas. „Tik, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir jie buvo jam tai padarę.“ Šventoji Dvasia, kuri įveda mus į Dievo žodžio tiesą, dar nebuvo nužengusi ant jų.

Pranašystės turėjo išsipildyti dėl mūsų, nes tik dėl mūsų išgelbėjimo Dievo Sūnus tapo žmogumi. Jei nebūtų Kristaus ir jo pasiaukojimo, mes liktume po savo nuodėmių našta, be vilties mirties valandą, ir Dievo teismo ir amžinybės akivaizdoje. Dėl mūsų Didžiąją savaitę Jėzus įžengia į Jeruzalę, kad mes, kurie jį tikime ir jam tarnaujame, turėtume amžiną gyvenimą.

Ir mes įženkime į šią savaitę ne kaip stebėtojai, bet tarsi tų įvykių dalyviai. Paklauskime savęs, kur aš esu toje minioje, kuri pasitiko įžengiantį Jėzų į Jeruzalę. Ar aš priklausau prie tų, kurie gieda: „Osana Dovydo Sūnui“? Ar aš išlikčiau ištikimas Dievo Sūnui net baimės ir persekiojimų valandą? Ar aš rizikuočiau savo gyvybe už Kristų ir jo bažnyčią? O gal iš baimės aš jo išsiginčiau. Prisiminkime Petrą, ryžtingiausią iš visų mokinių. Iškilus jo gyvybei pavojui tris kartus pasakė: „Aš to žmogaus nepažįstu?“ Tik Jonas, vienintelis iš visų mokinių, sekė Jėzų iki kryžiaus.

Tad įsiliekime į šią minią prie Jeruzalės miesto vartų ir paklauskime savęs: „Ar aš esu tik pasyvus stebėtojas, ar Kristaus mokinys?“ Pasauliui tai bus eilinė savaitė. Dauguma papuoš savo namus Velykų kiškiu, dažytais kiaušiniais. Jei mes šiai tradicijai suteikiame krikščionišką prasmę, jie yra prasmingi simboliai, tačiau tai tik praeinantys dalykai. Būkime su Jėzumi Didįjį Ketvirtadienį, kai jis įsteigs Altoriaus Sakramentą ir kai jo akys užges Didįjį Penktadienį, kai tos dienos vakare jis bus paguldytas į kapą. Pasilikime su juo šabo poilsyje, kad galėtume su juo džiaugsmingai susitikti šlovingą Velykų rytą ir pasidžiaugti mums užtarnauta jo pergale prieš nuodėmę ir mirtį. Amen.