„Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.” Artėjant link Didžiosios kentėjimo savaitės Kristus savo pavyzdžiu mus moko tarnystės kelio. „[Ir tarp jūsų tebūna panašiai.] Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas.“

Jėzus jau keletą kartų išpranašavo mokiniams būsimą savo kančią, mirtį ir prisikėlimą, bet tie jo žodžių nesuprato. „Štai keliaujame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus išduotas aukštiesiems kunigams ir Rašto aiškintojams, – kalbėjo jis. – Jie pasmerks jį mirti ir atiduos pagonims, o tie išjuoks jį, apspjaudys, nuplaks ir nužudys, bet po trijų dienų jis prisikels.“ Mokiniams Kristaus kančios pranašystė buvo neįtikėtina, nes kenčiančio Kristaus įvaizdis labai skyrėsi nuo karaliaujančio Mesijo, kurio laukė žydų tauta.

Tad eidami į Jeruzalę jie manė, kad keliauja į Kristaus šlovę. Jų mintys sukosi apie jo karališkąjį sostą, o Jokūbas ir Jonas netgi paprašė garbingiausių vietų. Dešinė tais laikais buvo skiriama antram asmeniui pagal rangą, kairė – trečiam. “Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje,” – prašė jie.

Šlovės ir valdžios troškimas žmoguje yra prigimtinis dalykas. Net ir likusieji dešimt mokinių norėjo to paties. Kitaip kažin ar jie būtų supykę ant Jokūbo ir Jono. Todėl Jėzus dar kartą buvo priverstas atskleisti kenčiančio Mesijo slėpinį, paaiškinti apie kentėjimų taurę ir krikštą ir apie tą sostą, kuris jo laukė Golgotoje.

Apaštalai mąstė apie Dievo karalystę pasaulietinės šlovės mąstais, todėl Jėzus primena kokia nuodėminga gali būti toji „šlovė“. „Ar jūs norite viešpatauti virš kitų ir kaip tironai valdyti žmones?“ – klausia jis jų. „Gal jums priminti, kad tautų valdovai engia savo tautas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią?“ „Tarp jūsų to nebus,“ – sako jis.

Jėzus skelbia tarnystės kelią. Jis atėjo tarnauti ir atiduoti savo gyvybę daugelio atpirkimui. Jis jau keliauja į Jeruzalę, kur ant kryžiaus jis, Dievo Avinėlis, neš visą žmogaus nuodėmę, ant savęs priims Dievo rūstybę ir savo krauju bei nekalta mirtimi atpirks mus iš amžinos bausmės ir pasmerkimo. Dėl mūsų jis Golgotoje gers kentėjimų taurę ir bus panardintas į mirties krikštą, kad mes turėtume amžiną gyvenimą.

Atskleidęs kryžiaus slėpinį jis klausia Jokūbo ir Jono: „Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“ Išgirdęs jų teigiamą atsakymą Jėzus tarė: „[Iš tiesų], taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti“, bet vieta jo kryžiaus soste skirta ne jiems. Kai jis bus iškeltas ant gėdos ir pažeminimo medžio ir neš prakeikimą už mūsų nuodėmes, jo kryžiaus soste iš dešinės ir kairės kabės du nusikaltėliai.

Krikščionio kelias neveda į garantuotą gerovę ir šlovę. Tiesa, yra tokių pamokslininkų, kurie skelbia ne kryžiaus, o šlovės evangeliją. Jie tvirtina, kad jei žmogus giliai tikės į Dievą, Viešpats jį apipils palaiminimų gausa, turtais, klestėjimu, sveikata. Jei jis to nepatiria, reiškia dar nepakankamai tiki. Kaip akivaizdžiai tokios mintys prieštarauja Kristaus kryžiaus Evangelijai!

Kalbėdamas apie didžiūnus ir tautų valdovus, Jėzus primena, kad pasaulietinės valdžios ir šlovės siekiantis žmogus neretai atsiduria ties kryžkele. Kur valdžia ir galia, ten daug pagundų, nuodėmių. Tikinčiam žmogui šiame kelyje dažnai tenka kovoti su sąžine, tenka rinktis kam tarnauti – Dievui ir Mamonai? „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, – sako Jėzus. – Arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“

Jėzus kviečia rinktis tarnystės Dievui kelią. Savo pavyzdžiu jis praneša, kad atėjo „tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.” „Jis turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, – sako apaštalas Paulius. – Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones... Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

Mokinių atsakas į Kristaus klausimą rodo, kad jie vis dar laikėsi pasaulietiškai karaliaujančio Mesijo įvaizdžio. Jie vis dar nesuprato kas yra ta taurė, kurią jis gers, ir tas krikštas, kuriuo jis bus pakrikštytas. Ta taurė – tai kančios taurė, tas krikštas – tai krikštas į kryžiaus mirtį. Bet čia atsiskleidžia Dievo malonė, nes kryžiaus kančia jis mums atveria dangaus karalystės vartus. Jo

Pateikęs kontrastišką tironų ir didžiūnų pavyzdį Jėzus mus ragina eiti tikėjimo keliu. „Tarp jūsų, [tai yra tarp tikinčių žmonių,] yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias, tebus jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas.“

Pasaulietinėje karalystėje gerbiamas tas, kuris turi galią ir valdžią, joje aukštinami tautų valdovai ir didžiūnai. Tuo tarpu Dievo karalystėje yra kitokia tvarka. Dievo akivaizdoje gerbiamas ne tas, kuris yra pilnas pasaulietinio išdidumo, o tas, kuris siekia tarnauti Viešpačiui ir vardan jo nebijo nešti savo kryžiaus. Tokiam žmogui priklauso atlygis iš Dievo. Apaštalams, kurie vardan Jėzaus viską paliko ir juo sekė, jis tarė: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose... Mano karalystėje jūs valgysite ir gersite už mano stalo ir sėdėsite sostuose.“

Beje, Jokūbui ir Jonui teko su Jėzumi ištverti išbandymus – gerti tą taurę ir būti pakrikštytais tuo ypatingu krikštu. Jokūbas tapo pirmuoju tikėjimo kankiniu. Jis yra vienintelis apaštalas, kurio kankinystė aprašyta Naujajame Testamente. Erodas liepė jį nužudyti kardu (Apd 12,1-2). Jonas iš karto po Sekminių už Jėzaus vardo liudijimą buvo įkalintas, o imperatoriaus Domitiano laikais ištremtas katorgos darbams į Patmos salą. Išsipildė Jėzaus žodžiai: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti.“

Dievo Sūnus pasirinko kilniausią tarnystės kelią. Dėl mūsų jis, „kurio dangus ir dangaus aukštybės negali sutalpinti“, priėmė žmogaus kūną ir tapo visų tarnu. Jis tapo klusniu dangiškojo Tėvo valiai iki mirties, iki kryžiaus mirties. Atidavęs savo gyvybę kaip išpirką už daugelį, jis gavo vardą kilniausią iš visų vardų. Tepriklaupia Jėzaus vardui kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei teišpažįsta: „Jėzus Kristus yra Viešpats!“ Amen.