Gavėnios laikotarpis atveria mūsų išgelbėjimo gelmes ir su tuo susietą džiaugsmą. Evangelija Gavėnią vadina netgi Kristaus šlovės laikotarpiu. Kita vertus, kai kas gali sakyti: „Bet juk tai rimties ir susikaupimo laikas. Argi ne Kristaus kryžius yra jos centre?“ Taip, bet būtent kryžius labiausiai atskleidžia Jėzaus šlovę. Norėdami ją išvysti nereikia pasinerti į mistines meditacijas. Užtenka pažvelgti į Kristų ant medžio. Tad prašykime Šventosios Dvasios, kad ji atvertų mūsų akis ir padėtų mums kryžiuje pažinti Dievo meilę ir Kristaus šlovę.

Apaštalams Pilypui ir Andriejui Jėzus tiesiai pasako: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus.“ Toks buvo jo atsakas, kai jie pranešė, kad su juo nori susitikti graikai. Tai įvyko Didžiosios savaitės metu. Jėzus jau kaip karalius džiaugsmo procesijoje įžengė į Jeruzalę. Jam liko gyventi septynios dienos. Graikai kreipėsi pirmiausia į Pilypą, nes jo vardas buvo graikiškos kilmės ir jis turbūt mokėjo šią kalbą. Antikinio pasaulio visuotinė kalba buvo graikų. Net evangelijos bus užrašytos šia kalba. “Gerbiamasis, mes norėtume pamatyti Jėzų!” tarė jie graikiškai.

Kai kam gali atrodyti, kad Kristaus pašlovinimas labiausiai atsiskleidė jam įžengiant į Jeruzalę, kai žmonės klojo jam po kojomis palmių šakas ir rūbus po kojomis, giedojo giesmes ir Osana, kai sutiko jį kaip karalių. Vis dėlto evangelijos Kristaus pašlovinimą sieja ne su žemiška Mesijo garbė, o su mūsų išgelbėjimu ant kryžiaus. Savo maldoje prieš suėmimą Jėzus kalbės: „Tėve, atėjo valanda! Pašlovink savo Sūnų, kad ir Sūnus pašlovintų tave ir ... duotų amžinąjį gyvenimą visiems, kuriuos jam esi atidavęs.“ „ Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs dar prieš atsirandant pasauliui.“ Būsimą nukryžiavimą ir gėdą Jėzus vadina pašlovinimu, nes ant kryžiaus jis mums užtarnaus amžiną gyvenimą.

Mes nežinome, ar Jėzus susitiko su graikais. Gal būt tik labai trumpai, o gal ir ne, nes jau atėjo jo valanda. Žvelgiant giliau gal ir nebuvo prasmės su jais susitikti, nes jie turbūt norėjo su juo susipažinti kaip su žemiškuoju žydų karaliumi. Jėzus savo atsakymu apaštalams atskleidžia, kad yra tik vienas būdas jį pažinti, o būtent per „tą valandą“, per kryžių. Čia jis taps tuo kviečių grūdu, kuris mirdamas atneš „gausių vaisių“.

Skamba paradoksaliai, bet kryžiuje apsireiškia Jėzaus šlovė, ant medžio labiausiai atsiskleidžia Dievo meilė. Čia Jėzus mums užtarnavo išgelbėjimą, išvadavo iš Dievo teismo, sumokėjo visą mūsų nuodėmių skolą. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“, liudija apaštalas Paulius.

Kiekvienas žmogus nusižengia Dievo Įstatymui. Mes Dievo nemylime, taip kaip turėtume, nepasitikime juo pilnai, peržengiame jo įsakymus. Jei Dievas mums sakytų: „Tiek jau to, nuodėmėje nėra nieko baisaus, nes aš jus myliu“, tada Dievas netektų savo teisingumo. Kaip mes reaguotume, jei teisėjas pasigailėtų nusikaltusių įstatymui ir už nusikaltimus neskirtų bausmės? Mes nusimintume ir liktume nepatenkinti tokiu „teisingumu“. Gal žemėje ir pasitaiko tokių teisėjų, tačiau Dievas tikrai yra teisingas, ir jis teis teisingai kiekvieną žmogų pagal jo darbus. Tik ar žmogus atsilaikys Dievo teisme, žinant, kad pasvėrus ant teisingumo svarstyklių jo gerus darbus ir nuodėmes, antroji lėkštė nusvers?

Dievo meilė slypi tame, kad jis siuntė mums savo Sūnų, kuris nepadaręs nuodėmės, ant savęs pasiėmė mūsų nuodėmių naštą ir visą mums skirtą amžinojo Teisėjo rūstybę ir bausmę. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Dievo Sūnus priėmė žmogaus prigimtį, kad taptų ištikimu vyriausiuoju kunigu ir paaukotų save už mūsų nuodėmes, prisiimtų teisingą Dievo bausmę. Miręs mūsų vietoje, už mus praliejęs savo kraują, jis gali mus išteisinti Dievo akivaizdoje. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą.“ „Jis ir nepateks į teismą, nes iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.“ „Kas nenori Sūnaus tikėti ­ gyvenimo nematys; virš jo kybo Dievo rūstybė.“

Štai kodėl Bažnyčia aukština ir šlovina Kristaus auką ant kryžiaus, o apaštalas Paulius sako: „Aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi.“ Kryžiuje slypi mūsų išgelbėjimo pergalė. Čia Jėzus išvadavo mus iš amžinosios vergijos, šėtono galios ir pasmerkimo. Už tai jam tebūnie padėka, garbė ir šlovė.

Graikai šlovino išmintį. Visi žymiausi didžiausi antikos filosofai buvo graikų kilmės. Ir tie evangelijoje paminėti graikai turbūt norėjo pamatyti Jėzų, kad pasisemtų sau išminties. Bet Dievas pasaulio išmintį pakeičia nukryžiuotu Kristumi, nes ne savo pastangomis mes esame išgelbstimi, o tik Kristaus auka, kai pas jį ateiname su atgaila ir tikėjimu. Iš malonės mes esame išganomi per tikėjimą. Todėl jei „žydai reikalauja stebuklų, o graikai ieško išminties, tai mes skelbiame Kristų nukryžiuotąjį“, sako apaštalas Paulius.  Pagonims tai atrodo kvailystė, „bet pašauktiesiems, tiek žydams, tiek graikams, jis yra Dievo galybė ir Dievo išmintis.“

Kviečio grūdo palyginimu Jėzus praneša, kad gyvenimas nesibaigia mirtimi. „Štai tikras žodis: Jei mes su juo numirėme, su juo ir gyvensime,“ liudija apaštalas. Sudūlėja tik tas grūdas, kuris gyvena tik sau, egoistiškai myli savo gyvybę, gyvena be tikėjimo į Dievą ir meilės artimui. Tačiau visiems, kurie tiki į Dievą, kurie jam tarnauja, kurie neša tikėjimo vaisius, Jėzus skiria amžinojo gyvenimo pažadą. „Kas nori man tarnauti, tegu seka manimi; kur aš esu, ten bus ir mano tarnas.“ Mes amžinai būsime su Viešpačiu jo karalystėje, jo dangiškuose namuose. Dar daugiau! Jėzus sako, kas jam tarnaus tikėjimu, tą pagerbs dangiškasis Tėvas. „Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą savo Tėvo ir jo angelų akivaizdoje.“ Amen.