Patarlių knygoje parašyta: „Kaip vanduo atspindi veidą, taip žmogaus širdis – žmogų.“ Išoriškai tie trys vyrai pareiškė norą sekti Jėzumi, bet pažvelgęs į jų širdis Jėzus matė, kad jie netaps jo sekėjais. Sunkumų valandą jie nuo jo nusigręš, todėl Viešpats jiems priminė apie išbandymus, kurie laukia jų kelyje. Mes nežinome, koks buvo jų atsakas, tačiau Evangelija daugiau apie juos nebemini.

Jėzus sako: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“ Krikščioniško gyvenimo neturėtume laikyti kryžiumi, nes tikėjimas į Dievą teikia ne kryžių, o džiaugsmą. Kryžiaus mes neieškome. Jis pats mus aplanko norime to ar nenorime.

Biblijoje yra gausu vietų, kaip Dievas padeda tikinčiajam panešti tą kryžių. „Tavo sparnų ūksmėje ieškau užuovėjos, kol praeis šėlstančios audros,“ gieda psalmistas. „Tesiunčia jis pagalbą iš dangaus ir teišgelbsti mane; tesugėdina tuos, kurie mane mindo.“ Dievas yra mūsų uola, į kurią atsiremiame bėdose. Jis – mūsų apsaugos pilis, į kurią įbėgę randame prieglobstį.

Tik ypatingais atvejais žmogui reikia kovoti už tikėjimą, dėl Jėzaus imti kryžių ir juo sekti. Tokį kryžių krikščionys patyrė pagoniškos Romos imperijos laikais. Tokį kryžių patyrė krikščionys sovietmetyje, kai netikintis pasaulis kovojo su bažnyčia, atiminėjo maldos namus, sodino Kristui ištikimus kunigus į kalėjimus. Tada ne vienam reikėjo apsispręsti, ar sekti Jėzų ir kovoti už tikėjimą, ar geriau pasirinkti komfortišką kelią. Kryžius tada būdavo vieša tikinčiųjų pajuoka, karikatūros ir patyčios iš tikinčių vaikų mokykloje, nuolatiniai grąsinimai kunigams.

Jėzus šioje Evangelijoje kalba apie panašų kryžių. Jį patirs jo mokiniai, nes evangelistas Lukas rašo, kad Jėzus jau „turėjo būti paimtas iš pasaulio,“ todėl jis „ryžtingai nukreipė savo žingsnius į Jeruzalę.“ Tai buvo paskutinė jo kelionė į šį miestą, nes ten jau jo laukė kančia ir mirtis už mūsų ir viso pasaulio nuodėmes.

Keliaujant vienas žmogus jam sakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eitum!” Šis vyras buvo sužavėtas Jėzaus mokymu, jo pamokslais. Jį žavėjo, kaip Jėzus Dievo galia gydė ligonius. Atrodo, sekimą jis siejo su garbe būti šalia tokio gerbiamo žmogaus.

Bet Jėzus matė, kad jo pasiryžimas buvo impulsyvus, per daug idealizuotas. Gal jis buvo pripratęs prie komforto, nes Jėzus jį įspėja apie kelyje laukiančius praktinius sunkumus. Tas žmogus patogiai išsimiegodavo naktį lovoje, o Jėzus nežino, ar kelyje į Jeruzalę jis ras patogią vietą nakvynei. Juk prieš tai samariečių kaimas nesutiko jo priimti. „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai ­ lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti,“  atsakė jis tam vyrui.

Antrasis vyras į Jėzaus kvietimą atsakė: „Gerai, Viešpatie, bet aš pirma nueisiu palaidoti savo tėvą.“

Kartą vienas keliautojas Artimuosiuose Rytuose norėjo įdarbinti jauną arabą, bet anas atsakė, kad pirma turi palaidoti savo tėvą. Keliautojui pareiškus užuojautą dėl tėvo mirties, jis paaiškino, kad tėvas yra gyvas. Jis privalėjo pasilikti su tėvu ir juo rūpintis, kol jis bus pašauktas į amžinybę.“

Kadangi tėvas yra gyvas, Jėzus atsako ne tiesiogine, o gilesne mintimi. „Palik mirusiems laidoti savo mirusius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“

Jėzus  čia kalba apie dvasiškai mirusius. Dvasiškai mirę, tai tie, kurie į pasaulį žvelgia tik materialistiniu žvilgsniu. Jie įprastai netikį į Dievą, o kadangi yra netikintys, gyvenimo prasmę mato tik žemiškuose dalykuose. Jie įprastai yra užvaldyti turtų troškimo, o kadangi tik retas juos susikrauna, jie tampa pavydūs ir pikti ant viso pasaulio.  Dvasinė mirtis – tai atsiskyrimas nuo Dievo. Teatsiverčia toks žmogus ir tepripažįsta Jėzų savo gyvenimo Viešpačiu, kad įkvėptas Šventosios Dvasios pajėgtų ištarti: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats.“ Bet kaip jis įtikės be Dievo žodžio klausymo? Kaip jis įtikės, jei būdamas dvasiškai miręs jis nejaučia jokio vidinio poreikio ateiti į Bažnyčią?

Trečias vyras pareiškė norą sekti Jėzų, bet pirma prašė leisti atsisveikinti su savo namiškiais.

Daugelis žmonių, ypač tie, kurie gyvenime ryžtingai siekė karjeros, išėję į pensiją pastebi, kad dėl to nukentėjo santykiai su šeima. Dažnai pataisyti ryšius jau yra sunku. Tokiais atvejais žmogus dalinasi su kitais patirtimi, sakydamas, kad darbas turi būti antroje vietoje, o pirmoje – šeima. Daug tiesos yra šiuose žodžiuose, tačiau to neužtenka. Gyvenimo pilnatvę ir prasmę gali suteikti tik Dievas. Viešpats turi užimti aukščiausią vietą tarp mūsų vertybių.

Dievas netrukdo mylėti šeimą. Priešingai, Viešpats ragina tai daryti. Ketvirtuoju įsakymu jis paliepia gerbti tėvus, o tėvus ragina rūpintis vaikais. Bet jeigu gyvenimo prasmė tik šeima, jei joje nėra nė kruopelytės Dievui, tai toks žmogus vis tiek jaus tuštumą. Tik Dievo žodis gali atverti jo sielos akis. Tesuteikia jam Dievo Dvasia per atgailą tikrą, išganingą tikėjimą.

Trečiasis vyras turbūt dar nebuvo tvirtai apsisprendęs, todėl Jėzus jam atsakė: “Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.” Ar suars vagą artojas tiesiai, jei jis žvelgia atgal?

Sekimas Jėzumi šiandien sietinas ne su fiziniais sunkumais. Gyvename laisvoje šalyje, galime laisvai išpažinti tikėjimą. Sekti Jėzų šiandien trukdo ne išorinis diskomfortas, bet mūsų rūpesčiai, gyvenimo rutina. To neturėtume vadinti kryžiumi. Tai mūsų erškėčiai, kurie įsišaknijo ir bujoja mūsų širdyse. Dėl jų šiandien atšąla krikščionių tikėjimas. Jie užgožia tą širdin įkritusią Dievo žodžio sėklą ir neleidžia jai nešti vaisių.

Todėl sekimas Jėzumi šiandien sietinas labiau su kova mūsų pačių viduje. Tai vidinė kova su nuodėme. Sunku, jei krikščionis blaškosi tarp tarnystės dviem ponams, jei nori mylėti ir Dievą, ir pasaulį. Šiandien sekti Jėzų, tai kovoti su pagundomis, tai marinti nuodėmingą žmogų mūsų viduje. Apaštalas Paulius apie tai rašo laiške kolosiečiams. „Marinkite, kas jūsų nariuose žemiška: ištvirkavimą, netyrumą, aistringumą, piktą pageidimą, taip pat godumą, kuris yra stabmeldystė. ... pameskite piktumą, nirtulį, nelabumą, piktžodžiavimą, nešvarias kalbas nuo savo lūpų. Nebemeluokite vienas kitam. Nusivilkite senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkite naują, kuris atnaujinamas tobulam pažinimui pagal savo Kūrėjo paveikslą.“

Jėzus ragina nesusimaišyti tarp pirmaeilių ir kitų dalykų. Kristus turi būti mūsų gyvenimo Viešpačiu. Jis yra tie ankšti vartai ir siauras kelias, vedantis į gyvenimą. Jis kviečia žengti šiuo tikėjimo keliu, nes „erdvūs vartai ir platus kelias“ vedantis į dvasinę mirtį ir daug yra juo einančių. Amen.