2023-03-05

2 Gavėnios sekmadienis

Kunigas:
Passage: Mk 12, 1-12

Palyginimu apie vynuogyną Kristus praneša būsimą jo mirtį. Jis yra tas vynuogyno savininko Sūnus, kurį nedori nuomininkai nužudys ir išmes už vynuogyno. Tačiau išgelbėjimo istorija nesibaigia Didžiuoju Penktadieniu. Nors Jėzus bus atmestas, jis praneša, kad įvyks tai, kas mūsų akims kels nuostabą – išauš Velykų rytas. Tas atmestasis akmuo pasirodys esąs kertiniu akmeniu ant kurio Dievas pastatys Bažnyčią. Palyginimu Jėzus taip pat atskleidžia Dievo savybes – kantrumą, meilę, teisingumą ir neapsakomą malonę.

Nors palyginime gausu alegorijų, Gavėnios kontekste jos yra gana aiškios. Žmogus pasodinęs vynuogyną yra Dievas Tėvas. Vynuogynas – tai žydų tauta. Nuomininkai – tie tautos vadai, kuriems Jėzus pasakė palyginimą. Tarnai – Dievo siųsti pranašai. Mylimasis Sūnus – pats Jėzus Kristus.

Pirmiausia Jėzus atskleidžia ypatingą Dievo savybę – kantrumą. Jo meilė yra „kantri maloni,“ sako apaštalas Paulius. Apaštalas Petras apie šį jo būdo bruožą liudija: „[Viešpats] kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.“ Jėzus šią Dievo savybę atskleidžia per tarnus, kurie turėjo paimti iš nuomininkų vynuogyno derliaus dalį. Pirmą tarną jie sumušė ir išvarė tuščiomis. Antrą sužeidė į galvą ir visaip iškoliojo. Trečią nužudė. Jis siuntė dar tarnų, kurių vienus jie sumušė, o kitus nužudė. Atrodo, jau atėjo metas teisingumui ir bausmei, bet Dievas yra kantrus. „Viešpats yra gailestingas ir mylintis, lėtas supykti ir kupinas ištikimos meilės,“ liudija psalmistas.

Dievas taip elgėsi su savo išrinkta tauta išganymo istorijos eigoje. Juk vynuogynas – tai Izaijo pranašystėje įvardinta žydų tauta. Kai vietoje saldžių vynuogių ji ėmė nešti rūgštuoges, kai nusigręždavo nuo Dievo, Viešpats pas ją siųsdavo pranašus. Jie ateidavo paimti derliaus dalies – reikalavo iš tautos ištikimybės Dievui, nes rūgštuogės, tai neištikimybės simbolis. Bet kietasprandė ir į nuodėmes puolusi tauta vienus pranašus iškoneveikdavo ir sumušdavo, kitus nužudydavo.

Neištikimų nuomininkų pavyzdžiu Jėzus apibūdina nuodėmes piktumą. Apaštalas Paulius nuodėmės pavergtus žmones, tokius kaip tuos nuomininkus, apibūdina taip:

„Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! Jų gerklė ­ atviras kapas; savo liežuviais klastas jie raizgė, gyvačių nuodai jų lūpose. Jų burna pilna keiksmų ir kartumo, jų kojos eiklios kraują pralieti, jų keliais skuba griovimas ir skurdas. Jie nepažino taikos kelio, ir jiems prieš akis nestovi Dievo baimė.“

Palyginime įvyksta staigus pokytis, kai Dievas pasiunčia savo Sūnų. Vynuogyno savininkas dabar atskleidžia, kad jis yra Tėvas, turintis viengimį Sūnų. Dievo meilė nusidėjėliui neišblėso ir vien jos vedamas jis siunčia nuomininkams ne teismą, o Sūnų. Tai paskutinė proga nusidėjėliui atsiversti, nes Dievas dabar pasiuntė tai, kas jam brangiausia. Jei per tarnus jis parodė savo kantrybę, tai per Sūnų jis atskleidžia savo meilę puolusiam žmogui. Jis siunčia jį ne bausti, o suteikti malonę nedoriems ūkininkams. „Jie drovėsis mano Sūnaus ir sugrįš į tiesos kelią.“ Nusidėjėliui tereikia atsigręžti į Dievą ir jį pamilti. Tada net jei jo nuodėmės būtų raudonos kaip kraujas, jos taps baltos kaip sniegas.

Ištrynęs Dievą iš savo gyvenimo, žmogus save laiko gyvenimo viešpačiu. Jis mano, kad Dievo nėra, todėl gali gyventi ir elgtis kaip sau tinkamas.

Išvydę Sūnų ūkininkai pamanė, kad savininkas mirė. Juk jei jis būtų gyvas, jis pats būtų atvykęs, o dabar pas juos apsilankė Sūnus. „Tai įpėdinis“, tarėsi jie tarpusavyje. „Eime, užmuškime jį, ir mums atiteks jo palikimas. Mes tapsime vynuogyno savininkais.“

Palyginimas yra labai kontrastingas, bet juk per priešingybes aiškiausiai atsiskleidžia tikrovė. Dangaus grožį labiausiai suvokiame pragaro siaubo fone. Gailestingumą ir malonę – pelnytos bausmės akivaizdoje. Kalėdų lopšelyje mus aplankiusi Dievo meilė labiausiai atsiskleidžia Didžiojo Penktadienio kryžiuje. Vien meilės vedamas jis, kuriame „kūniškai gyvena visa dievybės pilnatvė”, sutiko būti visų tarnu. Amžinasis visatos Karalius, išdavimo naktį lyg neverčiausias tarnas nuplaus mokinių kojas. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus.“

Atmesdami  Tėvo pasiųstą Sūnų ūkininkai išsižadėjo savo paskutinės vilties. Tėvas daugiau nebeturi ką siųsti, nes „danguje nėra kito vardo, kuriuo turėtume būti išgelbėti,” kaip tik Jėzaus vardas. Jei Kristus atmetamas, su juo atmetama ir išgelbėjimo viltis, užtrenkiamos amžinybės durys. „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki Dievo viengimiu Sūnumi.“ Nuo mūsų atsakymo į Sūnaus kvietimą priklauso amžinasis gyvenimas.

Piktieji nuomininkai, tai yra aukštieji kunigai ir tautos seniūnai, pasiekė, kad Dievo Sūnus būtų nužudytas ir išmestas už vynuogyno tvoros. Jėzus buvo nukryžiuotas už Jeruzalės sienų esančiame Golgotos kalne. Atrodė, nuodėmė jau šventė pergalę.

Bet staiga įvyksta šlovingas pokytis. Jėzus jo atmetimą pavadina „mūsų akims keliančia nuostaba.“ Vynuogyno metaforą jis dabar keičia į pastato simbolį. Jis cituoja 118 psalmę, kurią žmonės giedojo jam žengiant į Jeruzalę, tardami: „Garbė ateinančiam Viešpaties vardu.“ Joje taip pat pasakyta: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu.“ Atmestasis akmuo pasirodo yra kertinis. Tai mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Jėzus praneša, kad nors jo nukryžiavimas yra akivaizdi tragedija, jis tai apibūdina kaip Dievo valios išsipildymą, kaip „kažką nuostabaus mūsų akims“. Tai iš tiesų kelia nuostabą, nes ant to atmesto akmens Dievas pastatys naują pastatą – krikščionių Bažnyčią. Ją sudarome mes, tikintieji. Apaštalas Petras mus vadina gyvaisiais akmenimis, kurie sudarome bažnyčios sienas. „Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus, – sako jis. – … kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad … atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. … kas tiki jį, nebus sugėdintas.“

Palyginimas baigiasi Dievo pergale. Viešpats laimi net tada, kai atrodo, kad jau užgeso saulė, kai lanko nevilties naktis. Tokią valandą Dievas iškelia savo galingą dešinę ir tai „mūsų akims nuostabą kelia.” Tad palyginimu Jėzus skelbia būsimą savo pergalę. Jis nurodo į Velykų rytą ir tuščią kapą. Tikėjimu Jėzaus pergalė tampa mūsų pergale. Ją jis padovanos visiems jį tikėjusiems naujos kūrinijos rytą. Kai pabudę iš mirties vėl atsimerksime, tada ir mūsų akys patirs tą neapsakomą nuostabą. Amen.