Dievo Sūnus atėjo į mūsų tarpą numirti už mūsų nuodėmes ir išgelbėti kiekvieną, kuris jį tiki. Amžinybėje jis buvo nemirtingas, bet tam, kad numirtų jis turėjo tapti žmogumi. Jis priėmė kūną per Mergelę Mariją ir tapęs tikru žmogumi, ne tik patyrė mūsų dalią, bet ir šėtono pagundas. Mirdamas ant kryžiaus jis tapo mūsų Gelbėtoju ir savo krauju sumokėjęs už mūsų nuodėmes užtarnavo amžinąjį gyvenimą.

Jėzaus kelias link kryžiaus prasidėjo jo Krikštu, po kurio jis buvo atiduotas šėtono išbandymams. Po Krikšto Šventoji Dvasia nuvedė jį į dykumą ir ten paliko vieną. Šėtonas ne iš karto prie jo prisiartino. Jis palaukė, kol Jėzus nusilps. Tik kai jis išpasninkavo 40 dienų, prie jo prisėlino gundytojas.

Ir prie mūsų šėtonas prisiartina kai esame pažeidžiamiausi ir silpniausi, kai atsiduriame gyvenimo dykumoje. Ši dykuma mus gali aplankyti, kada, kaip Jėzus, atsiduriame vienatvėje ir mus lanko į neviltį stumiančios blogos mintys. Dykuma gali reikšti įvairiausius trūkumus, nepriteklius. Dykuma taip pat lanko, kai mes pavargstame nuo įvairiausių išbandymų, kai bėdos lanko viena po kitos. Tokiais gyvenimo atvejais prisiminkime, kad nors gundytojas yra stiprus, Dievas yra stipresnis. Tebūna jis mūsų priebėgos pilis, kai šėtonas į mus laido ugningas strėles. Tesiunčia Dievas mums savo angelus saugoti mus, kad ir kur tik eitume. Teneša jie mus savo rankomis, kad kojos nesusitrenktume į akmenis.

Sugundęs pirmuosius žmones Rojuje, kur jiems nieko netrūko, šėtonas manė, kad Jėzų įveiks vienatvėje ir nepritekliuje.

Subtili ir klastinga būtis yra šėtonas. Jis neateina kaip koks priešas ar kaip baisi būtybė, kaip jis vaizduojamas mene. Jėzaus gundymų metu šis prakeiksmo angelas net nevadinamas šėtonu ar velniu, ar piktąja dvasia. Evangelistas rašo: „Prie jo prisiartino gundytojas.“ Priartėjęs jis nesako kaip Jobo žmona savo vyrui: „Ar tu dar vis laikaisi savo ištikimybės Dievui. Prakeik jį ir mirk.“ Šėtonas kalba švelniais ir lyg nekaltais žodžiais, kad mes jo neatpažintume ir pagriūtume, kaip suklupo pirmieji tėvai Rojuje.

„Tu esi alkanas,“ kalbėjo jam gundytojas. „Žiūrėk į šiuos akmenis. Argi jie nepanašūs į duonos kepalus? Paversk juos duona ir pasisotink.“ Šėtonas netgi pakartoja dangiškojo Tėvo žodžius, kuris Krikšte Jėzų vadino savo Sūnumi. „Jei tu esi Dievo Sūnus, paversk šiuos akmenis duona.“

Ir mus gundytojas gali aplankyti įvairių nepriteklių metu. Tenesvyruoja tokią valandą mūsų pasitikėjimas Dievu. Prisiminkime Dievo maloningą apvaizdą. Jėzus praneša, kad Dievas nėra šalta, beasmenė būtis, bet gėrio ir malonės šaltinis. Jis duoda duonos kasdienės net blogiems žmonėms. „Tėve mūsų“ maldoje Jėzus mus moko pažinti jo apvaizdą ir su padėka priimti kasdienę duoną.

Iš žodžių „Jei tu esi Dievo Sūnus“ tapo akivaizdu, kad ta prisiartinusi būtis yra nuo Dievo atpuolęs grožio angelas – šėtonas. Biblijoje jis vadinamas daugeliu vardų, tarp jų Liuciferiu, šmeižiku, velniu, apgaviku, šventųjų kaltintoju ir skundiku Dievui, melo tėvu. Pažinęs šį melo tėvą Jėzus jam atsakė trumpai: „Ne viena duona gyvas žmogus, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Tai žodžiai iš Pakartotino įstatymo knygos. Mozė savo tautai priminė, kad Dievas ne iš karto dykumoje juos pamaitino mana, bet leido paalkti, kad jie suprastų, jog žmogus gyvas ne viena duona. Mes turime gilesnių poreikių, nei tik fizinių. Kai susiduriame su žemiškais trūkumais, negalvokime, jog Dievas mus apleido, nepasiduokime pagundai.

Matydamas, kad Jėzus pilnai pasitiki dangiškuoju Tėvu, šėtonas klastingai išbandė jo tikėjimą. Gundytojas pastatė jį ant šventyklos šelmens ir citavo Dievo žodį. “Jei tu Dievo Sūnus, šok žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį.” Kitaip tariant: „Jei tu pasitiki Dievu, pademonstruok savo tikėjimą. Jei nenušoksi, aš pamanysiu, kad tu nepilnai pasitiki savo dangiškuoju Tėvu.“

Tai dvasinio pobūdžio gundymas ir labai pavojingas. Tai įsivaizdavimas, kad tikintysis turi ypatingų galių nuo Dievo. Šėtonas Jėzui citavo 91 psalmę. Joje iš tiesų parašyta: „Jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum.“ Bet ten nepasakyta, kad Dievas liepia šokinėti nuo bažnyčių stogų ar kitaip statyti gyvybę į pavojų.

Jėzus puikiai žino tokių dvasinių pagundų pavojų, todėl atsako: „Taip pat parašyta: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.” Mes galime maldoje paprašyti, kad Dievas sutvirtintų mūsų tikėjimą, bet niekada jo negundykime. Didžiausias tikėjimo įrodymas yra ne kokie nors ypatingi tikėjimo ženklai, bet tylus širdies pasitikėjimas Viešpačiu ir žodžiais, kurie išeina iš jo lūpų.

Trečiuoju gundymu šėtonas norėjo Jėzų atitraukti nuo pagrindinio tikslo. Gundytojas bandė jį atkalbėti nuo kryžiaus. Jis Jėzui parodė pasaulio karalystes ir tarė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Kitaip tariant: „Jėzau, kam tau kryžius? Ar ne geriau tau tapti garbingu pasaulio Viešpačiu, džiaugtis žemiškais turtais ir karališka garbe.“

Jėzus jam irgi atsakė nedviprasmiškai. „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk!”

Jėzus praneša, kad aukščiausias gyvenimo siekis yra ne turtai ar garbė, bet Dievas. „Kokia gi nauda, jeigu žmogus laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?!“ klausia jis. Šėtonas jam siūlė garbę ir turtus, todėl Jėzus atsakė įsakmiai: „Pasitrauk nuo manęs, tu šėtone.“

Šėtonas nuo jo pasitraukė, bet tik laikinai. Piktoji dvasia ir toliau sėlins jam iš paskos, bandydama atkalbėti jį nuo kryžiaus mirties. Net Petras, išgirdęs Jėzaus žodžius apie būsimą kryžių, sakys: „Jokiu būdu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Net kai Jėzus jau kabės ant kryžiaus, šėtonas jį gundys žmonių žodžiais: „Jei esi Dievo Sūnus, nuženk nuo kryžiaus.“

Vardan mūsų Jėzus atlaikė šėtono gundymus, kad mus išgelbėtų amžinam gyvenimui. Jis tapo Vyriausiuoju Kunigu, kuris paaukojo savo kūną ant kryžiaus mūsų nuodėmių atleidimui ir atpirkimui iš mirties. Malda prašykime jo pagalbos gundymų valandą. „Jis pats iškentęs gundymus, gali padėti tiems, kurie yra gundomi,“ rašoma laiške Hebrajams. „Mes juk turime ne tokį vyriausiąjį kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, o, kaip ir mes, visaip gundytą, tačiau nenusidėjusį. Todėl visišku pasitikėjimu artinkimės prie malonės sosto, kad gautume pagalbą deramu laiku.“ Amen.