Mes žinome, kad Jėzaus mirtis, palaidojimas ir prisikėlimas turėjo įvykti. Tai yra geroji žinia žmogui, kuris išpažįsta, kad yra nuodėmingas ir be Dievo malonės nebus išgelbėtas.

Tačiau apaštalai tada dar nepažino evangelijos pilnatvės. Jie ją suprato tik šlovės prasme. Jie galvojo labiau apie žemišką garbę, kurią patirs sekdami Jėzų. Petras kartą Jėzaus paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ Todėl kai Jėzus jiems pasakė: “Žmogaus Sūnus bus nužudytas,” jie tapo lyg stabo ištikti. “Jokiu būdu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti”, kalbėjo Petras.

Jėzus pranešė apie savo būsimą kančią ir kryžiaus mirtį kai jau apaštalai pažino jį esantį Mesiju. Kai Jėzus jų paklausė: „Kuo jūs mane laikote?”, Petras jam atsakė: “Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus.” Jėzus Petrą pavadino palaimintu. “Ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje.”

Mokiniai tada manė, kad geroji žinia slypi ne žmogaus išgelbėjime per Jėzaus kryžių, bet žemiškoje sėkmėje. Jie mąstė žmonių mintimis. Pagal žydų minties tradiciją jie manė, kad Mesijas, taps žemišku Izraelio karaliumi, o jie dalinsis su juo valdžia ir garbe jo karalystėje. Todėl, kai Jėzus pasakė: “Žmogaus Sūnus bus nužudytas”, jie liko nustėrę. O kur šlovė? Petras pasivedė Jėzų į šalį ir pradėjo jį mokyti: “Jokiu būdu tau tai neturi atsitikti.” Jėzus mokinių akivaizdoje subarė Petrą: “Eik šalin, šėtone! Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.”

Jėzus atmeta primityvią šlovės teologiją. Galbūt mes norėtume šiame gyvenime būti sėkmingi, turtingi, klestintys, stiprūs, įtakingi. Kai kurie mano, kad jei žmogus tikės į Dievą, tai Dievas jam už tai turi dosniai atsidėkoti materialiais palaiminimais. Bet ką tada reikėtų pasakyti žmogui, kai jį aplanko bėdos, nesėkmės, ligos, artimo mirtis? Ar bėdos liudija tikėjimo trūkumą? Ar, jei jis būtų intensyviau tikėjęs, jos nebūtų aplankiusios? Matome ant kokio netvirto pamato stovi tokia šlovės teologija. Ji paremta „žmonių mintimis“, loginiais proto samprotavimais apie atpildą. Jei Dievas ant svarstyklių pasvertų mūsų nuodėmes ir gerus darbus, ar mes būtume išgelbėti?

Bažnyčia atmeta tokias šlovės mintis. Tikėjimas į Dievą nereiškia gėlėmis klotą kelią. Priešingai – tai meilės ir pasiaukojimo kelias. Tai kryžiaus priėmimas, nes Jėzus sako: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.”

Pranešdamas mokiniams apie savo kryžių, Jėzus pavartoja žodį “reikia” arba “turi tai įvykti”. Jis atskleidžia, kad jo kryžiaus mirtis nėra atsitiktinumas, kurio jis galėtų išvengti. Tai iš anksto suplanuotas dangiškojo Tėvo kelias, kuriuo per jo Sūnų jis išgelbės nuodėmingą žmogų iš amžinosios mirties ir pasmerkimo. Reikia, kad žmogaus kūną priėmęs Dievo Sūnus kentėtų ir mirtų už mūsų nuodėmes ir užtarnautų amžino gyvenimo vainiką. Jėzaus būsima kančia taip pat parodo visą nuodėmės baisumą. Dievo Avinėlis, priėmęs ant savęs žmogaus nuodėmę, bus išduotas, apspjaudytas, muštas per veidą, nuplaktas, vainikuotas erškėčiais. Vinys pervers jo rankas ir kojas, ir ietimi bus perdurtas jo šonas. Jėzaus kančia liudija nuodėmės rimtumą.

Jėzus taip pat kalbėjo apie jo atmetimą. Jį atmes to meto įtakingiausieji žydų vadai - seniūnai, aukštieji kunigai bei Rašto aiškintojai. Šios trys elitinės grupės sudarė tuometinį žydų parlamentą – sinedrioną. Jie jį atmetė, nes laukė ne tokio Mesijo, kuris kalbėjo apie meilės ir tarnystės kelią, bet kuris su savo kariuomene turėjo nuversti Romėnų valdžią ir įkurti Izraelio karalystę.

Ir šiandien daug žmonių atmeta Jėzų. Pliuralistiniame pasaulyje žmonės „dievą“ renkasi pagal madą. Jie nežino, kad gyvasis Dievas yra vienas, o ne tas, kurį žmogus sau susikuria. “Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas ­ žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus”, sako apaštalas Paulius. Visi kiti dievai - tai žmonių sukurti negyvi stabai. “Jų stabai ­ iš sidabro ir aukso“, sako psalmistas. “Jie turi burnas, bet nekalba, turi akis, bet nemato, turi ausis, bet negirdi,  turi nosis, bet neužuodžia, turi rankas, bet negali lytėti, turi kojas, bet nevaikšto. Panašūs į juos bus ir tie, kas juos dirba ir kas jais pasitiki.”

Mokiniai išgirdo tik dalį Jėzaus Evangelijos, tai yra žinią apie kančią. Evangelijos pilnatvė atsiskleidžia Jėzaus žodžiuose: “Bet po trijų dienų jis prisikels iš numirusių.” Mirdamas jis sumokės bausmę už mūsų nuodėmes, o prisikėlimu jis nugalės mirtį, kad visi, kurie jį tiki, būtų išgelbėti amžinam gyvenimui.

Petras ragino Jėzų eiti ne kryžiaus, o šlovės keliu. Jis jam širdingai linkėjo kuo geriausio. Iš tiesų, kryžius nėra malonus dalykas. Visi gyvenime norime jo išvengti, nes jis kelia skausmą. Nė vienas iš mūsų laisvanoriškai nesirenkame kryžiaus ar kančios. Kai jis aplanko, mes keliame klausimą, kodėl su mumis taip atsitiko ir dažniausiai nerandame atsakymo, nes į tokius egzistencinius klausimus „kūnas ir kraujas“ į tai nepajėgia atsakyti. Mes, kaip Petras, mąstome  “žmonių, o ne Dievo mintimis.” Apaštalas Paulius, kuris klausia: “Kas pažino Viešpaties mintį ir kas buvo jam patarėju,” pabrėžia Dievo meilę. “Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą.”

Mes neturime ieškoti kryžiaus, save dirbtinai žeminti ir menkinti ar dirbtinai savęs išsižadėti. Tikras kryžius nėra dirbtinas. Jis ateina neprašytas. Kai jis aplanko, nuolankiai jį priimkime ir prisiminkime Jėzaus žodžius: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.” Dievo evangelijos pilnatvė slypi ne tik kryžiuje, ne tik Didžiajame Penktadienyje, bet ir prisikėlimo rytą, kai, užtekėjus Velykų saulei, įveikęs mirtį jis pakilo iš kapo. Visa išeina į gera tiems, kurie myli Dievą. Amen.