Mokiniai pradžioje nesuprato Kristaus palyginimo apie Sėjėją. „Ką reiškią tas palyginimas?“ paklausė jie. Jėzus atsakė: „Jums duota pažinti Dievo karalystės paslaptis, o kitiems jos skelbiamos palyginimais, kad regėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.“

Šiais žodžiais Jėzus ragina mus būti atidžiais Dievo žodžio klausytojais, kad jo žodis pasiektų širdis ir mes neštume krikščioniško tikėjimo vaisius, tai yra eitume šventėjimo keliu.

Jėzus paaiškina, kodėl dalis žmonių lieka užkietinti Dievo žiniai. Jei žmogus yra visiškai atsidavęs tik materialiems dalykams, jei savo gyvenimo prasmę mato tik kūno poreikių tenkinime, Dievo žinios jis nepriims. „Jo širdis per kieta“, sako Jėzus. Apaštalas Paulius tokį žmogų vadina jusliniu. „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“

Atmetęs Dievo žodį žmogus nusigręžia nuo Viešpaties ir žengia netikėjimo ir nuodėmės keliu. Kur nuodėmė be atgailos, ten lydi Dievo bausmė, ar ji ateis šiame, ar būsimajame gyvenime. „Eik ir pasakyk šiai tautai: ‘Vis girdėsite ir girdėsite, bet nesuprasite, vis matysite ir matysite, bet niekada nepažinsite!’“ tarė Dievas pranašui Izaijui. „Jų ausys tokios kurčios, jų akys tokios aklos, jog jie negali pamatyti akimis nei išgirsti ausimis, nei suprasti širdimi, kad sugrįžtų ir būtų pagydyti.“ Pranašas paklausė: „Dieve, kiek ilgai tai tęsis?“ Viešpats atsakė, kad tai tęsis iki tol, kol neatgailaujančios tautos neužklups jo bausmė, kol jos neužkariaus Babilonas. „Kol miestai netaps griuvėsiais ir nebus ištuštėję, namai palikti be žmonių, ir kol žemė nevirs dykviete, kol Viešpats neišvarys žmonių toli toli, kol visas kraštas neliks tuščias ir negyvenamas.“

Jėzus moko mus būti atidžiais klausytojais, kad pažinę Dievo karalystės paslaptis ir sutvirtėję tikėjime būtume išgelbėti. Neveltui pasakęs palyginimą jis pridūrė: „Kas turi ausis klausyti ­ teklauso!“

Palyginime sėjėjas yra Kristus. Sėkla – tai Dievo žodis. Žodžio skelbėjai, kunigai, turi skelbti ne savo išmintį, nes jie atstovauja ne save, bet Kristų. Jie yra „Dievo slėpinių prievaizdai, o iš prievaizdų reikalaujama, kad būtų ištikimi,“ sako apaštalas Paulius. Mes „nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje.“

Keturiopa dirva, į kurią krenta Dievo žodis, yra žmogaus širdis. Jėzus palygina širdis su šalikele, uolėtu gruntu, erškėčiais ir derlinga žeme.

Kai kurių klausytojų širdys yra tarsi šalikelėje. „Jie klausosi, paskui ateina velnias ir išrauna žodį iš jų širdies, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti,“ sako Jėzus. Dievo žodis nepasiekia širdies gelmių, nes beveik iš karto jį išplėšia ir sumindo šėtonas. Apaštalas Paulius paaiškina plačiau: „Evangelija tebėra paslėpta ... einantiems į pražūtį, netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo ­ Kristaus šlovės Evangelijos šviesos“.

Velnio tikslas yra suvelti žmogaus protą, kad jis nepažintų Dievo žodžio vertės, įkristų į nuodėmes ir nebūtų išgelbėtas. Šėtonas ieško progos pavergti mūsų sielas ir vesti pražūties keliu, kad negautume Kristaus užtarnauto amžino gyvenimo. Mūsų sprendimą neateiti į bažnyčią gali lemti daugelis priežasčių, tokių kaip šaltis, lietus, sniegas, karštis, tačiau vieno priešo turėtume bijoti labiau už viską – tai tos nematomos dvasinės blogio būties, šėtono, kuris visomis pastangomis siekia įeiti į mūsų vidų ir atitraukti mus Dievo. Neįsileiskime šios būties į savo sielas per neapykantą, įvairius burtus, melus ir kitokius netyrumus.

Mūsų širdis gali būti ir uolėta žemė. Išgirdęs Dievo žodį žmogus pradžioje gali nudžiugti, patirti džiaugsmingas emocijas, tačiau šie geri įspūdžiai dažnai lieka tik dirvos paviršiuje. Teigiamos emocijos, nors ir labai mielos, būna trumpalaikės, jei Dievo žodis nepasiekia širdies gelmių. Jėzus sako: „Jie kurį laiką jie tiki, o gundomi atkrinta.“ Pastovus džiaugsmas išlieka tik tada, kai Dievo žodis įsišaknija širdyje. Venkime mus supančių pagundų, kurių šiais laikais yra tiek daug. Jeigu seniau, ypač mažuose miesteliuose, bažnyčia buvo sekmadienio gyvenimo centras, tai šiandien pasaulis mums siūlo tiek daug alternatyvų, pagundų, kurios neleidžia žodžiui įsišaknyti. Mūsų seneliai ir tėvai turėjo tokį nusistatymą, kad sekmadienį pirmiausia paskirdavo bažnyčiai, o po to kitiems dalykams. Ir mes ugdykime savyje tokį nusistatymą, nes tada gundomi neatkrisime.

Jėzus pataria saugotis ir erškėčių. Jie yra mūsų rūpesčiai, turtų ir gyvenimo malonumų troškimai. Visa tai nustelbia širdin kritusią Dievo žodžio sėklą. Paklauskime savęs, kiek vietos mūsų širdyje užima erškėčiai ir kiek Dievo ilgesys ir jo žodis?

Rūpesčiai yra viena iš labiausiai pasitaikančių kliūčių krikščioniškame kelyje. Tokie krikščionys neprieštarauja Dievo žodžiui. Jų širdies dirva yra palyginti gera, bet nekontroliuojami erškėčiai auga žymiai greičiau nei Dievo žodžio daigelis. Erškėčiai ilgainiui jį nustelbia. Rūpesčiai ir kiti Jėzaus paminėti dalykai savaime nėra nuodėmė, tačiau nevaldomi jie užgniaužia širdyje tikėjimą. Jie sugeria iš dirvos mineralines medžiagas, užstoja saulę – Kristų, todėl išdygęs Dievo žodžio daigelis neneša vaisiaus. Jėzaus žodžiais, kai kurie krikščionys savo gyvenimu nebesiskiria nuo „šio pasaulio vaikų“, nuo „šios nuodėmingos kartos“.

Per atgailą prašykime Šventosios Dvasios, kad ji išpurentų mūsų širdies dirvą, kad ji taptų atvira Dievo žodžiui. Į tokią širdį kritusi sėkla neš daugeriopą vaisių.

Kas yra tie vaisiai? Tai Šventosios Dvasios vaisiai – meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“ Tai mūsų geri darbai bažnyčiai ir artimui. Tai Dievo karalystės turtai, kurie išlieka amžinai. Apie tokius turtus Jėzus sako: „Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės“.

„Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ ragina apaštalas Paulius. „Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą“. Mes esame išganomi vien iš Dievo malonės, nes Kristus prisiėmė mūsų nuodėmes ir su jomis mirė ant kryžiaus, bet Šventosios Dvasios vaisiai liudija širdyje esantį tikrą, išgelbstintį tikėjimą, parodo, kad išganingoji Dievo malonė yra su mumis.

Šis palyginimas yra toks paprastas ir atrodytų, kad papildomo komentaro jau nebereikia, tačiau ar mes jį suprastume be Jėzus paaiškinimo? Apaštalai nesuprato. Galbūt todėl Jėzus palyginimo prasmę ne iš karto atskleidė, kad mes būtume atidesni Dievo žodžiui ir skirtume daugiau laiko Dievo karalystės paslapčių pažinimui. Neveltui Jėzus pasakė: „Kas turi ausis klausyti ­ teklauso!“, o paaiškinęs palyginimą pridūrė: „Žiūrėkite, kaip klausotės. Kas turi, tam bus duota.“ Tebūna nuolatos atviros mūsų širdys Viešpaties žodžiui. „Jei šiandien išgirsite jo balsą, neužkietinkite savo širdžių!“ ragina mus laiškas Hebrajams. Amen.