2023-02-05

3 sekmadienis prieš Gavėnią

Kunigas:
Passage: Mt 20, 1-17

Norint geriau suprasti palyginimą apie vynuogyną, pirma reikia pažvelgti į aplinkybes, kuriose Jėzus jį pasakė. Prieš tai pas Jėzų atėjo turtingas jaunuolis ir paklausė: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus jam atsakė, kad reikia laikytis Dievo įsakymų – mylėti Dievą ir artimą. Kai jaunuolis atsakė, kad jis jų laikosi, bet paklausė, ko dar trūksta, Jėzus jam tarė: „Jei nori tapti tobulas, parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams ir sek paskui mane.“ Jaunuolis nuliūdęs pasišalino. Tada Jėzus pastebėjo: „Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę, nei turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“

Apaštalai, išgirdę Jėzaus žodžius jaunuoliui, jam pritarė, bet irgi paklausė: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave. Kas mums bus už tai?“ Jėzus jiems atsakė, kad jiems bus padovanotas amžinasis gyvenimas, bet pridūrė: „Daugelis pirmų bus paskutiniai, o daugelis paskutinių pirmi.“

Palyginime apie vynuogyną, mes turbūt labiausiai prisimename pirmųjų murmėjimą dienos pabaigoje. Darbo diena tada susidėjo iš dvylikos valandų. Šeimininkas darbininkus kvietė nuo saulės patekėjimo kas tris valandas, bet paskutiniųjų jis išėjo kviesti ne dvyliktą, o vienuoliktą, kad ir tie gautų atlygį. Pirmiesiems jis pažadėjo denarą, o likusiems pasakė: „Kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu.“

Dienos pabaigoje atlyginimą jis pradėjo mokėti nuo paskutiniųjų. Jie gavo po denarą. Pirmieji, dirbę dvylika valandų, manė, kad gaus daugiau, bet irgi gavo tiek pat. Jie murmėjo. „Tie paskutiniai dirbo tik vieną valandą, o tu sulyginai juo su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.“ Šeimininkas jiems atsakė: „Bičiuli, aš tavęs nenuskriaudžiau. Ar todėl šnairuoji, kad esu geras?“

Palyginime šeimininkas yra Dievas, vynuogynas – jo Bažnyčia. Turgus, kuriame Dievas kviečia darbininkus, yra pasaulis. Darbininkai – žmonės, kuriuos Dievas pašaukė iš pasaulio į Bažnyčią. Darbo diena – mūsų gyvenimo laikas. Vakaras – tai amžinybė, kai visi žmonės bus pakviesti prieš Kristaus teismo sostą ir duos ataskaitą už savo gyvenimą. Denaras – tai amžinasis gyvenimas.

Kristus praneša, kad dangaus karalystėje tikintieji nebus skirstomi į grupes, į tuos, kurie tarnavo nuo vaikystės ar įpusėjus gyvenimui, ir tuos, kurie atsivertė tik gyvenimo pabaigoje. Nebus geresnių ar prastesnių krikščionių, nei pirmo nei paskutinio. Visų išgelbėjimas yra Kristus – jo mirtis už mūsų nuodėmes, o išganymo priežastis – Dievo malonė.

Pirmieji vynuogyno darbininkai murmėjo prieš šeimininką, nes jie norėjo užmokesčio pagal darbus. Kai kurie krikščionys, kurie tarnauja Dievui nuo jaunystės, irgi gali manyti, kad yra geresni už kitus. Bažnyčioje gali pasitaikyti narių, kurie savyje galvoja, kad yra vertesni už tuos,  kurie įsijungia į Bažnyčios narystę vėliau. Jie gali manyti, kad Dievas jiems turi atmokėti daugiau, nei kitiems. Bet Dievas jiems atsako: „Aš noriu ir šiam paskutiniam duoti tiek, kiek tau. Nešnairuok, kad esu geras.“ Jeigu mes iš Dievo reikalautume teisingumo, užmokesčio pagal darbus, visi nusipelnytume amžino pasmerkimo, nes nuodėmių per gyvenimą padarome žymiai daugiau, negu gerų darbų.

Apaštalas Paulius pabrėžia Dievo malonę ir Jėzaus nuopelną. „Jis mus išgelbėjo ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“ „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana, ir ne darbais, kad kas nors nesigirtų.“ Mes esame išgelbėti, nes Kristus savo mirtimi atpirko mus iš amžino pasmerkimo. Tą mūsų kaltinamąjį raštą, kuriame surašytos visos nuodėmės ir kuris bus skaitomas paskutiniame teisme, Jėzus išbalino savo krauju. „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus,“ sako apaštalas Paulius. Mes esame išgelbėti, nes Kristus vien iš savo malonės sutiko ant savęs prisiimti visas mūsų nuodėmes ir pasmerkimą ir mirti prakeiktojo mirtimi ant kryžiaus.

Palyginimu Kristus paliudija, kad mūsų išgelbėjimas sprendžiamas ne pagal kokią nors atlygio sistemą. Dievas netikrina, ar surinkome reikiamą kiekį taškų, kad gautume amžiną gyvenimą. Jis taip pat nematuoja mūsų vertumo svarstyklių principu - nereikalauja, kad ant vienos lėkštės būtų padėti mūsų geri darbai, o ant kitos nuodėmės. Ką tada sakytų nusidėjėliai, kurių nuodėmės yra sunkios? Jau geriau būkime tie paskutiniai, visiškai priklausantys nuo Dievo malonės, negu pirmieji, kurie sakytume Dievui: „Užmokėk, ko mes esame nusipelnę.“ Per pranašą Danielių Dievas tokiems atsako: „Tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas per lengvas.“

Gerais darbais turtingas krikščionis gali pulti į išdidumo nuodėmę ir tapti fariziejumi, kuris save aukština, o kitus žemina. Tiems, kurie linksta į išdidumą, Dievas per pranašą Jeremiją sako: „Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę ..., nes tai man patinka.“

Kita vertus, žmogus gali iki nusivylimo abejoti savo išganymu. Jis gali lankyti bažnyčią, priimti Sakramentą, siekti gyvenimo šventumo, daryti gerus darbus ir vis dėlto abejoti Dievo malone ir išgelbėjimu. Turbūt kiekvienas krikščionis kartais panašiai pamąsto. Tokiam reikėtų patarti žvelgti ne į save, o į Kristaus kryžių. Jam reikėtų priminti, kad išgelbstimi esame vien tik iš malonės per tikėjimą. Krikščionis turėtų ateiti prie Kristaus kryžiaus, pažvelgti į Nukryžiuotąjį  ir prisiminti šeštąjį žodį, kurį jis ištarė nuo kryžiaus. Tardamas „atlikta“, Jėzus savo gyvybe sumokėjo pilną kainą už mūsų nuodėmes ir išgelbėjo jo žmones iš amžinosios mirties.

Nuodėmingumo pojūtis liudija, kad mes turime tikėjimą. Ypatinga netikinčių savybė yra ta, kad jie nesijaučia esantys nuodėmingi. Jie sutinka, kad gali negerai pasielgti, kad kartais pasiduoda blogiui, bet to nelaiko nuodėme ir neieško Dievo malonės. Tokie žmonės lieka surakinti savo nuodėmėse. Lieka tik melstis, kad jie atsigręžtų į Dievą bent likus valandai iki darbo dienos pabaigos, kai paskutinį kartą vynuogyno šeimininkas išeis į turgaus aikštę kviesti nusidėjėlių.

Išgelbėjimą Dievas dovanoja jo vynuogyne - Bažnyčioje, į kurią Dievas mus pašaukė šventuoju Krikštu. Kristus mus kviečia būti ištikimais darbininkais – aktyviais Bažnyčios nariais, ir nedaro skirtumo, ar mes joje esame nuo Krikšto, ar vėliau į ją atėjome. Bažnyčioje Kristus dovanoja savo malonę per jo šventąjį žodį, per jo Kūno ir Kraujo Sakramentą. „Ateikite ir jūs į mano vynuogyną,“ kviečia jis žmones tapti Bažnyčios nariais net likus valandai iki darbo dienos pabaigos. „Kas bus teisinga, aš jums užmokėsiu!“ Amen.