Palyginimas apie kviečius ir rauges yra apie Dievo Bažnyčią. Apaštalų tikėjimo išpažinime išpažįstame, kad Bažnyčia yra šventųjų bendrystė. Ji susideda iš Kristaus atpirktų Dievo vaikų – jo sūnų ir dukterų, kuriuos jungia „vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas.“ Ji yra mistinis Kristaus kūnas – Dievą tikintys ir jį mylintys žmonės. Ši šventųjų bendrystė ypač tampa regima, kai mes prie altoriaus priimame Kristaus kūną ir kraują ir kai tarp mūsų viešpatauja tarpusavio meilė.

Bažnyčia yra šventųjų bendruomenė, bet patys iš savęs mes nesame šventi. Nors tikime į Dievą ir Krikšte gavome Šventosios Dvasios dovaną ir visus Kristaus kryžiaus vaisius, mūsų nuodėminga prigimtis išlieka. Mūsų viduje vyksta nuolatinė kova tarp senojo, nuodėmingo žmogaus, ir naujo, Dievą tikinčio žmogaus, kuris siekia gyvenimo šventumo. Dėl įgimtosios nuodėmės mūsų tarpe pasitaiko nesutarimų, pykčio, priešiškumų. Apaštalas Paulius laiške Korintiečiams ragina mus išlaikyti tarpusavio meilę. „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso to tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis“.

Apaštalas mus vadina „Dievo išrinktaisiais, šventaisiais ir numylėtiniais“, nes buvome pakrikštyti ir prie altoriaus priimame Kristaus kūną ir kraują nuodėmių atleidimui. Kai priėmę Sakramentą išeiname iš bažnyčios, Dievas į mus žvelgia kaip į šventuosius. Susivieniję su Kristumi ir aprengti jo teisumu rūbu, mes tampame tie šventieji, bet ne savo pačių viduje, o Dievo akyse. Viešpats nori, kad mes pasiliktume krikščionimis, būtume tie kviečiai, kurie neša trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą, ar net šimteriopą grūdą.

Šiandienos palyginime Kristus įspėja, kad Bažnyčioje yra ne tik kviečių, bet ir kitokio pobūdžio narių, kurie save išoriškai irgi laiko krikščionimis. Jėzus juos vadina raugėmis, tačiau kartu primena, kad pradžioje jas ne taip lengva atskirti nuo kviečių. Tik vėliau paaiškės, kad tai piktžolės.

Palyginimas turi gilią dvasinę prasmę. Net mokiniai iš pradžių jos nesuprato. „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje“, prašė jie. Kristus paaiškina, kad „sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus.“ Laukas, į kurį sėjama sėkla, yra pasaulis. Kristus per jo pašauktus tarnus skelbia malonės evangeliją, sėja gerą sėklą į žmonių širdis ir Šventosios Dvasios veikimu juos suburia į Bažnyčią. Dvasios paliesti jie įtiki į Dievą, jam tarnauja su džiaugsmu ir kantriai neša tikėjimo vaisius.

„O raugės, tai piktojo vaikai,“ paaiškina Jėzus. Bet kaip raugės pateko į kviečių lauką, į Bažnyčią? Kristus paaiškina: „Jas pasėjo priešas – velnias.“ Šėtonas jas pasėjo Bažnyčioje naktį, kai toji miegojo.

Pagrindinis palyginimo klausimas yra ką daryti su raugėmis. Tarnai kalbėjo: „Eikime, išraukime jas,“ bet išmintingas šeimininkas atsakė: „Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną.’“

Kadangi mes visi esame nusidėję, būtų keista jei lengvabūdiškai ieškotume ydų ar dėmių kituose Kristaus kviečiuose. Ar ne patys tampame veidmainiais, jei brolio ar sesers akyje ieškome krislo, o savo akyje nematome rąsto? Ar ne mums tada Kristus sakys: „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip išimti krislelį iš brolio akies.“ Prisiminkime, kad šeimininko tarnai pradžioje nelengvai įžvelgė skirtumą tarp kviečių ir raugių, nes krikščionių tarpe raugės gali būti labai panašios į kviečius. Mes matome tik savo žemiškomis akimis; į širdį pažvelgia tik Dievas. Todėl būtų negerai, jei už menkiausią suklupimą artime ieškotume raugių požymių. „Palikite abejus augti iki pjūties,“ pataria išmintingas šeimininkas. Nespėliokime lengvabūdiškai, kas yra tikras krikščionis ir kas ne. Palikime tai spręsti Viešpačiui.

Bet kitaip yra, jei žmogus viešai daro nuodėmę ir neatgailauja, viešai iškraipo Kristaus mokymą ir dėl to nesigaili. Jis tada tampa nebe tyliai naktį sėlinančiu priešu, bet dienos šviesoje raugių platintoju į Dievo kviečių lauką.

Šiandien Bažnyčia susiduria su naujos „moralės“ iššūkiais. Atsiranda tokių, kurie skelbiasi esą krikščionys, bet platina Kristui priešingą mokymą. Ką Dievas vadina nuodėme, jie tai laiko norma. Šiandien ypač griaunami šventosios santuokos ir šeimos pamatai. Amerikoje ir Europoje jau net kai kuriose bažnyčiose viešai iki šiol laikytos nuodėmės nebevadinamos nuodėme, o „normalia“ elgesio norma.

Kristus netoleruoja viešai skleidžiamos ir propaguojamos nuodėmės, jo mokslo iškraipymo. „Tai raugės – piktojo vaikai“, sako jis. Jie nepriklauso jo Bažnyčiai. Jėzus juos vadina veidmainiais, kurie įsiskverbė į kviečių lauką. Ne jei jie vadintų save krikščionimis, jie nėra jo mokiniai.

Jei žmogus suklumpa, dar nereiškia, kad jis nėra krikščionis. Tik vienas Dievas šventas. Net jei nuodėmė vieša, tikintysis dar nėra raugė. Tokiam prie keturių akių reikia priminti Dievo valią. „Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį“, sako Jėzus. „O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis“. „Keliančio susiskaldymus, vieną kitą kartą įspėjęs, šalinkis“, pataria apaštalas Paulius. Bet jei Bažnyčioje žmogus pradeda skleisti mokymą, kuris akivaizdžiai prieštarauja Dievo žodžiui, to toleruoti negalima. Apaštalas Paulius, kuris nuostabiais žodžiais apibūdina Dievo meilę, sako: „Jei mes patys ar angelas iš dangaus imtų jums skelbti kitokią evangeliją, negu esame jums paskelbę, tebūnie prakeiktas!“

Mes nesame šventi ar tobuli patys iš savęs. Jei tokie būtume, mums nereiktų nė Kristaus, nė Bažnyčios, nė Krikšto, nė Altoriaus sakramento ir turbūt kunigo laidotuvių metu. „Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš“, sako apaštalas Paulius. Kai kartą save laikę šventais fariziejai vienas kito klausinėjo: „Kodėl jis valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?“, Jėzus atsiliepė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams! Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių.“

Jei mes suprantame, kad mums gyvenime reikalinga Kristaus malonė, atgaila, nuodėmių atleidimas, tada mes esame tikri Kristaus Bažnyčios nariai – tie kviečiai, kuriuos Dievo lauke pasodino Šventoji Dvasia. Jais ir išlikime. Puoselėkime krikščionišką meilę, Šventosios Dvasios laistomi siekime gyvenimo šventumo. Tokiems žmonėms apaštalas Jonas sako: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas.“ „Mes dabar esame Dievo vaikai, bet dar nepasirodė, kas būsime. Mes žinome, kad, kai jis pasirodys, būsime panašūs į jį.“ Šiandienos evangelijoje Kristus atsako, kas amžinybės dieną bus visi ištikimi jo sekėjai, kurie jį mylėjo žemėje. „Teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“. Amen.