Mūsų Gelbėtojas Jėzus sako, kad tikėjimas gali būti silpnas ir stiprus. Kai kuriuose jis pastebėjo gilų tikėjimą. Tokį turėjo moteriškė kanaanietė, kuri prašė pagydyti dukrą. „O moterie, didis tavo tikėjimas!“ Panašų tikėjimą jis ragėjo ir šimtininke, kuris prašė pagydyti tarną. Kai Jėzus sutiko nueiti į jo namus ir savo dieviška galia išgydyti ligonį, šimtininkas atsakė, kad nėra to vertas. „Tu tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks.“ Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo!“

Tuos, kurie labiau pasitiki savo jėgomis, o ne Dievu, kurie labai baiminasi dėl ateities ir užmiršta Dievo apvaizdą, Jėzus vadina „mažatikiais.“ Tokiu žodžiu Viešpats pavadino net apaštalus. Kai užėjus audrai ežere jie ėmė jam šaukti: „Viešpatie, gelbėk, mes žūvame,“ Jėzus atsakė: „Ko jūs tokie bailūs, mažatikiai?“

Tikėjimo skirtumą pastebime tarp mūsų. Vieni sutinka su psalmisto žodžiais: „Dievas ­ mūsų prieglauda ir stiprybė, visada artima pagalba varguose. Todėl nebijome, nors žemė sverdėtų, nors kalnai griūtų į jūrų gelmę.“ Kiti ištikus bėdai sako: „Viešpatie, tikiu! Padėk mano netikėjimui!“

Šimtininkas buvo Romos karininkas vadovavęs 80-čiai kareivių. Į tokias pareigas pakildavo tik gabūs, talentingi žmonės. Jis gerai nusimanė kariuomenės reikaluose, turėjo būti fiziškai stiprus. Jis buvo raštingas – privalėjo pateikti vadovybei ataskaitas. Jis palaikė drausmę tarp kareivių, atsakė už jų apmokymą, prižiūrėjo ginklų kokybę ir švarą. Jis buvo žmogus su įsakomąja galia, kurio žodžiams paklusdavo pavaldiniai.

Nepaisant tarnybos kariuomenėje, asmeniniame gyvenime jis puoselėjo dorybes. Jis ištikimai rūpinosi savo tarnu. Kitas turintis tokias pareigas per daug nekreiptų dėmesio į tarno sveikatą, nes tarnų visada atsiras, bet jo širdyje dvelkė meilė artimui, gailestingumas, užuojauta. Be to Kafarnaume jis pastatė sinagogą. Kadangi kareiviai privalėjo mokėti ne tik kariauti, bet ir statyti inžinierinius statinius, jis turbūt paprašė jų laisvu metu pastatyti maldos namus ir sumokėjo iš asmeninių santaupų.

Tačiau labiausiai stebina jo nuolankumas. Nors romėnai į žydus žiūrėjo žeminančiai, jis, Romos karininkas, nusižeminęs ateina pas Jėzų, ir kai Viešpats sutinka nueiti į jo namus, jis nuolankiai prieštarauja. „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu.“ Jis, turintis įsakomąją galią, nusižemina prieš Jėzų, lyg pats būtų jo pavaldinys.

Tikras krikščionis yra nuolankus. Jis pasitiki ne savimi, o Dievu. Dievo atžvilgiu mes turime išsiginti savęs, savo išdidumo, puikybės. Jėzus sako: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Šis karininkas yra pavyzdys mums, krikščionims, nes būti krikščioniu reiškia ne tik nešti šį vardą, bet darbus ir gyvenimą. Tai lyg sakyti Viešpačiui: „Tu esi Dievas, o aš, nepaisant pareigybių, tik žmogus. Tavo rankose yra galybė ir valdžia, aš esu tik tavo tarnas.“

Savo kryžiaus kančia Jėzus atvėrė mums vartus į Dievo karalystę. Jis kartu praneša, kad įėjimas į jo amžiną karalystę nepriklauso nuo formalaus priklausymo religijai, o nuo to, ar žmogus išpažįsta jį savo asmeniniu Gelbėtoju ir naudojasi jo kryžiaus vaisiais. Tokį tikėjimą turėjo šimtininkas. Tuo tarpu žydų religiniai vadai atmetė Jėzų ir pasmerkė jį kryžiaus mirčiai. Neveltui Jėzus pridūrė, kad daugelis tų, kurie save vadino „karalystės sūnumis“ arba „Abraomo vaikais“, „bus išmesti laukan į tamsybes, kur bus verksmas ir dantų griežimas.” Bet Dievo karalystė neliks tuščia. Jėzus atėjo užtarnauti amžiną gyvenimą ne paskirai tautai, o visoms tautoms, visiems kurie per Krikštą ir tikėjimu taps Dievo vaikais. „Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu.“

Mūsų asmeninis tikėjimas nėra tobulas ir nepriekaištingas. Bet jeigu Jėzus į Dievo karalystę pakviestų tik dėl vertumo ir tik stiprius tikėjime, tada ji iš tiesų būtų tuščia. Jei atsakas į mūsų maldas priklausytų nuo tikėjimo galios, jos liktų neišklausytos. To tėvo, kuris prašė išgydyti sūnų, tikėjimas buvo silpnas. „Jei ką gali, pasigailėk mūsų ir padėk mums!“ kalbėjo jis. „Ką reiškia, ‚Jei ką gali?!‘ paklausė Jėzus. „Tikinčiam viskas galima!“ Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“ Net jei to tėvo tikėjimas buvo silpnas, vis tiek jis turėjo tikrą, išganingą tikėjimą, nes tikėjimo galia slypi ne intensyvume, o pasitikėjime Dievo galia. „Nors aš karininkas ir turiu pavaldinių, kurie klauso kiekvieno mano įsakymo,“ kalbėjo šimtininkas Jėzui, „tu tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks.“ Tikėjimo neturi tik tie, kurie atmeta Jėzų, maištauja prieš jo žodį ir valdžią.

O kaip su mūsų tikėjimu? Daugelio mūsų tikėjimą Jėzus turbūt pavadintų mažu. Prilygindamas jį garstyčios grūdeliui, jis vis dėlto priduria, kad net silpnas tikėjimas yra tikras, jei jo centre yra pasitikėjimas Dievu. Tinkamai prižiūrimas garstyčios grūdelis išauga į medelį ir padangių paukščiai susisuka lizdus jo šakose.

Kas mumyse stiprina tikėjimą? Jį augina Dievo žodžio klausymas. Apaštalas Paulius sako: „Kaipgi įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?!“ „Taigi tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas ­ kai skelbiamas Kristaus žodis.“

Tam, kad garstyčios grūdelis išaugtų į medelį, neužtenka jį vien pasėti. Geras sodininkas jį atidžiai prižiūri, rūpinasi, kad niekas jam neužstotų saulės, dosniai palaisto. Taip ir žmogus, jei tik jaunystėje konfirmacijos pamokose jis sužinojo apie Dievo žodį, o po to nebelankė bažnyčios, ypač jei pateko į pilną nuodėmių aplinką, argi jame augs tikėjimas? Tikėjimas stiprėja iš bažnyčioje skelbiamo Kristaus žodžio klausymo.

Pašalinkime širdies kliūtis, kurios trukdo ateiti klausytis ir priimti išganingą Kristaus žodį. Tegul mūsų širdis veržiasi prie Dievo žodžio ir tegul Dievo malonė viršija mūsų tingumą ir proto išdidumą. Prašykime, kad Šventoji Dvasia per skelbiamą žodį augintų tikėjimo grūdelį į medelį. Testiprina jį Altoriaus Sakramentas ir kasdienė malda. Dievo žodis, sakramentas ir malda yra toji saulės šviesa ir tas gyvasties vanduo, kurie augina tikėjimą. Jų dėka širdies dirvon pasėtas kviečio grūdas neša trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą, ar net šimteriopą vaisių. Amen.