Apsilankydamas vestuvėse Galilėjos Kanoje Jėzus išaukštino Šventąją Santuoką. Būdamas Dievas, kuris žmonijos pradžioje su Tėvu ir Šventąja Dvasia įsteigė santuoką, savo dalyvavimu Kanoje jis patvirtino jos dievišką kilmę. Tokia yra Dievo valia - jaunieji turi palikti tėvą ir motiną, ir sukurti savo šeimą. „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“, Dievas tarė kūrinijos pradžioje.

Į vestuves Jėzus buvo pakviestas ne kaip kilmingas svečias, bet kaip paprastas žmogus. Jis neatsisakė į jas ateiti, nes jam nereikėjo iš žmonių ypatingos garbės. Juk jis, būdamas Dievas, vardan mūsų nusprendė tapti žmogumi. „Jis nusižemino ir priėmė tarno pavidalą“, liudija apaštalas Paulius. Vestuvėse pasibaigęs vynas rodo, kad jaunieji nebuvo turtingi, kurių rūsiuose būtų apstu vyno ir kitų gėrybių. Bet Dievas mus lanko nepriklausomai nuo žemiškų turtų gausos. Jėzus, būdamas turtingas savo dieviška prigimtimi, „dėl mūsų tapo vargdieniu“, liudija apaštalas Paulius, kad mes jo neturtu taptumėme turtingi. Motinos Marijos dalyvavimas vestuvėse rodo, kad jaunieji buvo jos bičiuliai, o gal net giminaičiai.

Į vestuves Jėzus atėjo tuo metu, kai vynas jau artėjo prie pabaigos. Trečioji diena nereiškia, kad tą dieną turėjo baigtis šventė. Ji buvo dar tik įpusėjusi, nes anais laikais santuokos šventę jaunieji švęsdavo savaitę – šešias dienas iki šabo dienos.

Apie pasibaigusį vyną Jėzui pranešė jo motina. Ji nesiūlė jam nueiti nupirkti vyno. Marija žinojo, kad jos vaisius prasidėjo iš Šventosios Dvasios. Ji nepamiršo angelo žodžių: „Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“. Iki šiol ji saugojo šiuos dalykus savo širdyje. Dabar ji, Šventosios Dvasios įkvėpta, ateina pas Sūnų ir praneša, kad jauniesiems reikia pagalbos.

Turbūt atkreipėme dėmesį į Jėzaus atsakymą motinai: „Moterie? Dar neatėjo mano valanda!”

Mūsų Viešpats, kaip visagalis Dievas, neturėjo motinos. Motiną jis turėjo tik kaip žmogus, kai jis, Dievo Sūnus, joje priėmė kūną. Marija jo įsikūnijimu tapo išaukština iki Dievo motinos. Kadangi ji kreipiasi į jį kaip į Aukščiausiojo Sūnų, prašydama jo parodyti dievišką galią, Jėzus jai atsako kaip Dievas. „Moterie? Dar neatėjo mano valanda!” Jis turi tam teisę, nes Marija nepagimdė Jėzaus dieviškumo. Pabrėždamas apie ateinančią valandą, jis nurodo į savo būsimą kryžių. Tą valandą jis pasirūpins savo motina. Kabėdamas ant kryžiaus jis parodys į apaštalą Joną ir ištars: „Moterie, štai tavo sūnus!“, o Jonui pasakys: „Štai tavo motina!“

Dievas įsikiša į šį pasaulį ypatingu, antgamtiniu būdu. Kai atrodo nėra iš kur gauti pagalbos, tada Dievas įsiveržia į mūsų tarpą savo galinga dešine. Jo stebuklai, tai ne iliuzionistų triukai. Iliuzionistai slapta kokiu nors būdu apkeistų ąsočius. Tuo tarpu Jėzus paliepia patiems tarnams pripildyti ąsočius vandens ir dieviška galia pakeičia vandenį į vyną. Tarnai apie pokytį dar net nežino. Jie tai pamato tik kai pradeda semti ąsočių "vandenį" ir nešti ant šventinio stalo. Vestuvių prievaizdas, kuris apie tai nieko nežinojo, paragavęs to vyno, pasikviečia jaunikį ir stebisi neįprastu jo sprendimu. “Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.”

Toks buvo pirmas Jėzaus stebuklas. Jeigu iki tol jo mokiniai žvelgė į jį kaip į mokytoją, dabar, kaip liudija evangelistas, „jie į jį įtikėjo“.

Galilėjos Kanos įvykis turi gilią dvasinę prasmę.

Akmeniniai vandens ąsočiai, skirti žydų apsiplovimams, simbolizuoja akmenines Mozės Įstatymo plokštes – Dievo Įstatymą. Jėzus neatmeta Dievo Įstatymo, nes tai iš amžinybės gautas elgesio kodeksas, Dievo etika, kurios pagrindą sudaro 10 Dievo įsakymų. Įstatymas yra šventas, teisingas ir geras. Kaip vanduo jis mums yra būtinas, tačiau pats savaime jis neteikia daug džiaugsmo, bet parodo mūsų prigimties silpnybes, atskleidžia nuodėmę. Kristus paliepia pripildyti akmeninius indus vandens ir paverčia tai vynu – šalia Dievo Įstatymo plokščių jis paskelbia evangeliją, kuri yra geroji žinia apie mūsų išgelbėjimą per jo mirtį. „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų“, skelbia evangelistas Jonas. „Iš jo pilnatvės visi mes gavome malonę po malonės.“ Evangelija ir yra tas gerasis vynas, kurį, kaip pasakė tas vestuvių prievaizdas, Dievas palaikė iki šiolei, iki Kristaus atėjimo. Jėzus ją mums apreiškė savo žodžiu, mirtimi ir prisikėlimu.

Kontrastas tarp vandens ir vyno atsispindi ir santuokiniame gyvenime. Santuokos pradžioje liejasi vien tik vynas. Sužadėtiniai planuoja vestuvių šventę, jaunieji – medaus mėnesį. Laikas bėga greitai ir smagiai, bet ilgainiui, ypač kai gimsta vaikai, grįžtama į kasdienybę. Vestuvių šventė praeityje, tenka gerti nebe vyną, o vandenį. Gali atsirasti abipusis nutolimas, nelikti to anksčiau patirto džiaugsmo. Bet jei tas vynas lietųsi kasdien, šventinis gyvenimas tęstųsi nuolatos, ar žmonės jame dar patirtų džiaugsmą?

Dievas kasdienybės vandenį paverčia vynu. Tikintys žmonės vadovaujasi aukštesnėmis vertybėmis, jų aukščiausias gyvenimo siekis yra ne praeinantys dalykai, o Viešpats ir amžinasis gyvenimas. „Aš ir mano namai tarnausime Viešpačiui“, sako tikintis tėvas. Tokioje šeimoje Viešpats laimina santuokinį gyvenimą. Gyvendami pagal Kristaus Kalno pamokslą, vyras ir žmona ir toliau vienas kitame patiria džiaugsmą. „Jūs, vyrai, mylėkite savo žmonas,“ „jūs, moterys, gerbkite savo vyrus“, sako apaštalas. Kur nėra meilės Dievui ir artimui, kur nėra pagarbos, ten apstu vandens, bet mažai vyno.

Galilėjos vestuvės nukreipia mūsų žvilgsnius į būsimuosius laikus. Sakydamas, „taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą,“ apaštalas nurodo į didįjį slėpinį – į būsimas dangaus vestuves tarp Kristaus ir jo Bažnyčios. „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas“, sako jis, „kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio,  bet šventą ir nesuteptą.“ Galilėjos Kanos vestuvės rodo į tą artėjančią dieną, kai Kristaus į savo amžinuosius namus parves nuotaką Bažnyčią. Tada išpildys pranašo Izaijo pranašystė:

„Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su parinktais vynais, pokylį su sultingais, gardžiais patiekalais ir grynais, rinktiniais vynais... Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų. Tą dieną bus sakoma: ‚Štai mūsų Dievas! Juo mes pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo!‘“ Amen.