2023-01-01

Naujieji Metai

Kunigas:
Passage: Kol 3, 17

Naujų Metų diena yra aštuntoji nuo Jėzaus gimimo, todėl Bažnyčia ją švenčia kaip Jėzaus vardo dieną. Šiandien Kristui buvo suteiktas vardas. Evangelistas Lukas rašo: „Praslinkus aštuonioms dienoms, kai reikėjo apipjaustyti berniuką, jam buvo duotas Jėzaus vardas, kurį angelas buvo nurodęs dar prieš jo pradėjimą įsčiose.“

Naujųjų Metų diena yra iškilminga ir prasminga. Nors paprastai mąstant, nėra skirtumo tarp šios ir kitų metų dienų, vis dėlto mūsų mintyse tai slenkstis gyvenimo kelyje. Kaip žemės pusiaujas jūroje nėra atžymėtas linija, bet jūreiviai žino kada jį kerta, taip ir mes suprantame, kad peržengėme metų slenkstį.

Visi norime, kad šie metai mums būtų geri. Žmonės apipila vieni kitus gražiais palinkėjimais, tačiau visi žinome, kad metuose būna įvairiausių dienų. Tikėjimas nepanaikina kryžiaus išbandymų. Juk ir Dievas priėmęs kūną kentėjo. Tačiau tikintieji į kiekvieną dieną žvelgia su viltimi, nes jie žino, kad jokie išbandymai negali mūsų atskirti nuo Kristaus meilės. „Jei Dievas už mus, tai kas gi gali būti prieš mus?!“ klausia apaštalas Paulius. „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ „Kas mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ „Aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, ... nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Nors mūsų gyvenimas keičiasi kiekvieną dieną, nors mus lanko išbandymai, ligos, yra vienas dalykas, kuris nekinta. Tai Dievo meilė, kuri atsiskleidė mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje.

Į Naujus Metus įžengiame pilni rūpesčių. Mes rūpinamės rytojaus diena, tačiau dažnai užmirštame svarbiausią dalyką – Dievą ir jo karalystę. Jėzus mums pataria: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“

Mes rūpinamės savo gyvybe, tačiau dažnai rūpestis apima tik kūniškus dalykus. Mes klausiame, ką valgysime, ką gersime, kuo vilkėsime, bet ar gyvybė vien tik iš to susideda? Visa tai yra būtina, sako Jėzus, ir „dangiškasis Tėvas žino, kad viso to jums reikia,“ bet ne vien iš to susideda gyvenimas. „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“

Jėzus kviečia gyvenime pasitikėti Dievu. Jis mums pateikia paukščių ir vandens lelijų pavyzdį. "Įsižiūrėkite į dangaus sparnuočius ir vandens lelijas," sako jis. Paukšteliai nei sėja, nei pjauna, jie neturi daržinių, bet išgyvena net šalčiausią žiemą. Vandens lelijos nei verpia, nei audžia, bet „net Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų.“

Mokydamas apie Kristaus Kalno pamokslą, Martynas Liuteris sako:

„Matote, Dievas paukščius daro mūsų mokytojais. Mums tai didelė gėda, kad Evangelijoje bejėgis žvirblelis tampa teologu ir pamokslininku net išmintingiausiems žmonėms ir kasdien tai primena mūsų akims ir ausims, tarsi sakytų: ‚Žiūrėk, tu nelaimingas žmogau! Tu turi namus, pinigų ir turto. Tavo klėtis kasmet pilnas grūdų ir kitų įvairiausių gėrybių net daugiau nei reikia, tačiau tu nerandi ramybės ir visada nerimauji dėl nepritekliaus.‘ Pažvelkite kiek mes turime mokytojų ir pamokslininkų ore. Kai tik išgirstame paukštelį, giedantį danguje ir skelbiantį Dievo šlovę, mes turėtume jausti gėdą ir net nedrįsti pakelti akių, bet mes kieti kaip akmenys ir nekreipiame į tai dėmesio.“

Dievas dangaus sparnuočius ir lelijas paverčia teologais. Jie mus ragina labiau pasitikėti jo apvaizda. Jėzus mus kviečia kasdieniuose rūpesčiuose nepamiršti „ieškoti Dievo karalystės ir teisumo.“ O kur gi mes tai rasime, jei ne Bažnyčios skelbiamame žodyje ir sakramente? Be to, „kuris iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!“ Testiprėja mūsų pasitikėjimas Dievu šiais metais.

Šiandien mes apmąstome Jėzaus vardą ir jame slypinčią galią. Apaštalas sako, kad „nėra žmonėms duota po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti,“ todėl „Jėzaus vardui turi priklaupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažinti: ‚Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“.

Jėzaus vardas reiškia Gelbėtoją, o verčiant tiksliau iš hebrajų kalbos, „tą, kuris išgelbsti.“

Dievas nedalina vardų be priežasties. Jis pirmiausia skiria pareigybę ir po to suteikia vardą. Pavyzdžiui, Abromas Senajame Testamente gauna naują vardą: „Abraomas,“ reiškiantį, kad jis taps tautų tėvu. „Tu daugiau nebebūsi vadinamas Abromu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave tautų daugybės tėvu.“

Angelas praneša Marijai apie jos išrinkimą ir nurodo, kokiu vardu ji pavadins kūdikį. „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi.“ „Tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių,“ taria jis Juozapui.

Dievo Sūnui vieninteliam teko užduotis išgelbėti žmoniją iš amžinosios pražūties, todėl dar negimus jam buvo skirtas Gelbėtojo vardas. Šis vardas jam buvo duotas praėjus aštuonioms dienoms po gimimo, kai Juozapas ir Marija jį atnešė į šventovę pašvęsti Dievui.

Senajame Testamente randame žmonių, kurie nešiojo šį vardą, tačiau jų užduotis buvo teikti tik kokią nors laikiną pagalbą. Nė vienas iš jų negalėjo išgelbėti žmogaus iš amžinosios pražūties. Dievo Sūnus turėjo įsikūnyti Mergelėje, kad, tapęs tikru žmogumi, atpirktų žmogų iš viso nuodėmių ir kalčių. Šį išgelbėjimą mes gauname per tikėjimą. „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas tu ir tavo namai,“ atsako Paulius į klausimą, ką turiu daryti. „Išteisinti tikėjimu, gyvename ramybėje su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,“ rašo jis laiške Romiečiams. Išgelbėjimą mes gauname per tikėjimą Jėzumi. Tai Dievo dovana. Savo nuopelnais ir darbais nuodėmingas žmogus neišsiteisins prieš Dievą. „Teisusis gyvens tikėjimu,“ sako apaštalas.

„Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui,“ ragina mus apaštalas metų sandūroje. Jėzaus vardas turi ne tik prasmę, bet ir galią. „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai,“ sako Jėzus. „Mano vardu jie išvarinės demonus.“ Mokiniai sugrįžę su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo.“ Apaštalai jo vardu gydė ligonius. „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ tarė Petras raišajam. Jono evangelijoje Jėzus sako: „Jei tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų.“ Ankstyvosios Bažnyčios tėvai Egipto dykumoje praktikavo vadinamą „Jėzaus maldą.“ Ji susideda tik iš vieno sakinio: „Viešpatie Jėzau, Dievo Sūnau, būk gailestingas man, nusidėjėliui.“

Tad ir šiais metais eikime Kristaus keliu. Jis vienintelis yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Nėra kito kelio pas dangiškąjį Tėvą, kaip tik per mūsų Gelbėtoją. Dievas Kristuje mus taip mylėjo, kad Jėzus net sutiko mirti už mus. „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ Kad ir kas benutiktų, niekas mūsų negalės atskirti nuo Dievo meilės Jėzuje Kristuje. Amen.