2022-12-25

Kalėdos

Kunigas:
Passage: Lk 2, 1-20

Kalėdos skelbia apie Dievo atėjimą pas žmogų. Jo kelionės tikslas - Betliejaus tvartelis, kur Mergelė pagimdė savo pirmgimį sūnų. Dievas išpildė pažadą, kurį jis davė po nuopuolio pirmiesiems tėvams ir pranašams. Laiškas Hebrajams apie Dievo gimimą žmogumi liudija: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, bet dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius. Jis, Dievo šlovės atšvaitas ir jo esybės paveikslas.“

Žmogus savo prigimtimi ieško Dievo. Mūsų siela sutverta pagal Dievo veidą, todėl Dievo ilgesys yra mūsų gyvenimo dalis. Gyvenimo prasmė nėra vien materialiuose dalykuose. „Ne viena duona yra gyvas žmogus.“ Net nuo Bažnyčios nutolusio žmogaus sieloje slypi Dievo ilgesys, kuris sustiprėja, kai susiduriame su gyvenimo iššūkiais, išbandymais, skausmu. „,Eik, ­ sako man širdis, ­ ieškok jo veido!‘ Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“

Tuo tarpu Kalėdų žinia skelbia, kad Dievas atėjo pas žmogų.  „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę ­ šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos.“ Neregimas Dievas tapo regimas. Žmonės galėjo pamatyti netgi jo veidą.

Dievas neleidžia daryti kokio nors jį vaizduojančio drožinio ar paveikslo. Jis negyvena žmonių rankų padarytuose kūriniuose. Kiekvienas bandymas tapyti ar vaizduoti Dievą tik iškreipia dievišką tikrovę. Tuo tarpu ateidamas pas žmogų ir priimdamas mūsų prigimtį Dievas nustoja būti neregimas. Jis tampa matomas Jėzaus asmenyje. Žmogus gali išvysti jo „šlovę, spindinčią Kristaus veide.“

Angelas praneša Betliejaus piemenėliams ne tik apie Dievo atėjimą, bet ir ragina bėgti į Betliejų jį  pamatyti savo akimis. Jis apibūdina jo ženklus. „Štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.”

Kodėl Dievas nusprendė ateiti pas žmogų? Tai liudija Betliejaus kūdikiui suteiktas vardas. Išvertus iš Hebrajų kalbos vardas Ješuah reiškia: „Tas kuris išgelbsti.“ Šį vardą Betliejaus kūdikiui suteikti paliepia angelas. „Tu duosi Jėzaus vardą,“ sako jis Juozapui, „nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“

Dievo Sūnus priėmė kūną Mergelėje, kad atpirktų žmogų iš nuodėmės, išgelbėtų iš mirties ir amžino pasmerkimo. Todėl neįmanoma skelbti apie Dievo atėjimą į žmogaus kūną be jo kryžiaus, kalbėti apie Kalėdas nepaminint Didžiojo Penktadienio ir Velykų. Šias dvi žinias aiškiai apjungia apaštalas Paulius. Pirmiausia jis skelbia Dievo Sūnaus įsikūnijimą ir gimimą, sakydamas: „Jis, turėdamas Dievo pavidalą, ... apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą ir tapdamas panašus į žmones.“ Po to jis iš karto nurodo į Didįjį Penktadienį ir Velykas. „Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.“

Tiek Jėzaus gimimas Betliejuje, tiek jo kryžius buvo Dievo amžino plano dalis. Dievo Sūnus atėjo, kad taptų Dievo Avinėliu, kuris neša viso pasaulio nuodėmę. Jis sumokėjo kainą už mūsų nuodėmes, bet „ne auksu ar sidabru,“ sako apaštalas Petras, o „savo brangiu krauju.“ Tie, kurie tikėjimu priima Kristų, kurie yra pakrikštyti ir priima altoriaus sakramentą yra Dievo vaikai, jo amžinosios šeimos, tai yra Bažnyčios, nariai.

Dievą įsikūnyti ir gimti privertė jo amžinoji meilė. „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Meilė paskatino Dievo Sūnų priimti mūsų kūną ir kraują, susivienodinti su mumis Krikšte, nešti kryžių. Jis pas mus atėjo, nes mylėjo. Todėl Dievas nori, kad jo šeimoje, Bažnyčioje, viešpatautų meilė. „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau... Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai.“

Paskelbdamas Dievo Sūnaus gimimo džiaugsmą angelas pabrėžia žodžius „jums gimė Gelbėtojas.“ Viešpats ir Mesijas gimė ne tik šventajai šeimai, ne tik apaštalams, bet ir mums asmeniškai. Jėzus yra mūsų asmeninis Gelbėtojas, kuris ir man, nuodėmingam žmogui, užtarnavo atpirkimą iš nuodėmių ir amžinąjį gyvenimą. Jei aš lankau bažnyčią, klausau jo žodį, priimu Sakramentą, man nereikia bijoti nei mirties nei amžino pasmerkimo, nes Jėzus ir mane išgelbėjo. „Tikėk Viešpatį Jėzų, tai būsi išgelbėtas,“ atsako apaštalas Paulius į klausimą, ką turiu daryti išganymo atžvilgiu.

Piemenėliai atsiliepė į angelo žinią ir tarė vieni kitiems. “Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė.” Ir mes leiskimės į kelionę pas Viešpatį, kad išvystume tą „Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide.“ Jis parodė kelią kaip pas jį ateiti, kur jis mus pasitinka. Mes su juo susitinkame liturgijoje, kurios metu dabarties laike iš naujo patiriame mūsų išgelbėjimo įvykius ir juose slypinčią Dievo malonę. Jis mus lanko jo skelbiamame evangelijos žodyje. Mes su juo susitinkame prie altoriaus, kur jis mūsų laukia pašventintoje Sakramento duonoje ir taurėje. Jis būna šalia, kai mes būname gailestingi artimui, nes ką „padarėte vienam šių mažiausių mano brolių, man padarėte.“ Laikas, kurį mes skiriame Dievui ateidami į bažnyčią nėra prarastas laikas. Jame Dievas su savo malonės priemonėmis ateina į mūsų gyvenimą ir mūsų laiką.

Koks didis Dievo meilės slėpinys! Prakartėlėje Jėzus žvelgia į mus kaip silpnas kūdikis, tačiau pro jo žmogišką prigimtį į mus žvelgia visagalis Dievas. Tenušviečia jo veido šviesa mūsų sielas. Pakvieskime jį malda į savo širdis, į savo šeimas, kad ir mus aplankytų jo artumos džiaugsmas. Tekeičia jis mūsų sielas ir nuolat jas teatnaujina. Teprimena jo gimimas pagrindinę Kalėdų žinią: Dievas yra meilė. Amen.