2022-12-18

4 Advento sekmadienis

Kunigas:
Passage: Lk 1, 39-56

Evangelija skelbia dviejų ypatingų motinų susitikimą. Jas abi išsirinko Dievas. Elzbieta nešiojo jau šešių mėnesių Joną Krikštytoją, o Marijoje Šventosios Dvasios galia įsikūnijo Dievo Sūnus. Abi motinos buvo mažai kam žinomos, tačiau per jų nuolankumą Dievas apreiškė savo valią. Elzbietos vardą mes minime giesmėse, o Mariją „palaiminta vadins visos kartos, nes didžių dalykų padarė jai Visagalis ir šventas yra jo vardas.“ Šių motinų tikėjimas, Dievo šlovinimas ir šventas džiaugsmas tesuteikia džiaugsmo mūsų tikėjimui.

Net jei jų kūdikiai dar buvo negimę, abi jos yra motinos, nes jose užsimezgusi gyvybė yra žmogus. Skirtumas tarp jų yra amžiuje. Viena jau pagyvenusi, iki tol neturėjusi vaikų, kita turbūt kokių keturiolikos metų mergelė. Vienoje kūdikis jau šešių mėnesių, kitoje – dar tik kelių milimetrų žmogus. Viena po trijų mėnesių pagimdys pranašą, kuris ties Mesijui kelią. Kitoje yra jau kūną priėmęs Emanuelis, kurio vardas reiškia: „Dievas yra su mumis.“ Jam bus duotas vardas Jėzus, reiškiantis „išgelbėjimą,“ nes jis „išgelbės savo tautą, [tai yra Bažnyčią,] iš nuodėmių.“

Kodėl Marija taip norėjo apsilankyti Elzbietą? Juk Nazaretą nuo Judėjos kalnyno miesto skyrė daugiau nei 100 kilometrų, kuriuos įveikti pėsčiomis nelengva?

Mergelė norėjo su Elzbieta pasidalinti savo tikėjimo džiaugsmu, pranešti angelo jai apreikštą žinią, kad kūdikis joje užsimezgė įsikūnijimu per Šventąją Dvasią. Jos pavyzdys ragina ir mus dalintis tikėjimo džiaugsmu, ypač kai patiriame įvairiopą Dievo palaimą gyvenime. Marija nusprendė aplankyti savo vyresnę pusseserę, nes jų nėštumai vyko su Dievo apvaizda. Nors Jonas Krikštytojas prasidėjo natūraliu būdu, Elzbietą Dievas irgi palaimino, nes pastaroji pripažino: „Tai Viešpats man davė.“

Kadangi Marijoje įsikūnijo Dievo Sūnus, ir  į jos apsilankymą pas Elzbietą reikėtų žvelgti giliau. Gilesne prasme tai ne Marija, o Dievo Sūnus mergelės įsčiose nusprendė aplankyti Elzbietą ir jos sūnų Joną Krikštytoją. Marija tebuvo tik paklusni Viešpaties tarnaitė.

Jonas atpažino Jėzų dar būdamas motinos įsčiose. Marijai ištarus sveikinimą, jis iš džiaugsmo šoktelėjo Elzbietoje. „Dar negimęs, o jau pranašauja.“ Taip apie Joną Krikštytoją atsiliepė ankstyvosios Bažnyčios vyskupas Maksimas iš Turino. Krikštytojas Jėzų pažino būdamas motinoje, nes angelas jo tėvui Zacharijui pasakė: „Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios.“ Jonas yra vienintelis kūdikis, kuris motinos įsčias pavertė sakykla. Dar būdamas motinoje jis rodo mums kelią į išgelbėjimą per Jėzų Kristų.

Evangelija skelbia stebuklingus Dievo apreiškimo ženklus. Jų mes neaiškiname proto galiomis. Biblijinius stebuklus mes priimame tikėjimu. Elzbieta iki tol jautė Jono judesius, nes jam jau buvo šeši mėnesiai, tačiau šį kartą įvyko kažkas neįprasto. Jonas šoktelėjo išgirdęs Marijos pasveikinimą, o Elzbieta Šventosios Dvasios veikiama sušuko: “Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“

Elzbieta yra pirmoji, kuri Mariją pavadina Dievo motina. Tai kalbėjo ne ji, o Šventoji Dvasia per ją. Jos kūdikis yra Dievas priėmęs žmogaus kūną. Jis yra Emanuelis – „Dievas su mumis.“ Dievo ir Marijos Sūnų Elzbieta vadina Viešpačiu. Ji netgi pranašiškai sako: „Mano Viešpaties motina,“ paskelbdama, kad Marijos Sūnus yra ir jos Viešpats. Nuo to laiko daugelis Jėzų išpažins Viešpačiu, o apaštalas Paulius ištars: „Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų, kad Jėzaus vardui priklauptų kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos Dievo Tėvo šlovei išpažintų: ,Jėzus Kristus yra Viešpats!‘“

„Palaiminta įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta,“ taria Marijai Elzbieta. Ji yra palaiminta, nes įtikėjo angelo žodžiais: „Tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų...  Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus.“ Ji yra palaiminta, nes Dievui įsikūnijus ji tapo „Viešpaties motina.“ Ji pagimdys ne pranašą, bet antrąjį Šventosios Trejybės Asmenį. Ji yra Dievo motina, Dievo gimdytoja.

Marija palaiminta, nes jos kūnas yra pirmoji bažnyčia, kurioje gyvena Dievas. Joje amžinasis Žodis tapo kūnu, sako evangelistas Jonas. Jos sūnuje Jėzuje įvyko Dievo prigimties sąjunga su žmogaus būtimi. Mergelės kūnas tapo žmogaus ir Dievo susitikimo vieta. Jėzus dar yra tik kelių milimetrų ir negali judesiais save apreikšti, tačiau jau iš kitos sakyklos – Elzbietos įsčių, būsimą Kalėdų evangeliją šokinėdamas iš džiaugsmo skelbia Jonas Krikštytojas.

Palaiminta ir žemiška bažnyčia, kai joje skelbiamas Dievo žodis ir dalijami sakramentai. Per šias malonės priemones Dievas aplanko mūsų kūnus bei sielas ir jas dosniai palaimina. Palaiminta bažnyčia, sako poetas ir kunigas Maironis, kai jos grožis ne brangiais turtais ar auksu žiba, „bet dega meilės, maldos galybe,“ krikščioniška tikyba.

Patyrusi Jono Krikštytojo ir Elzbietos liudijimą, Marija giedojo giesmę. Joje ji (1) dėkoja Dievui už tai, kad jis ją dosniai palaimino. „Didžių dalykų padarė man Visagalis, ir šventas yra jo vardas!“ (2) Ji šlovina Dievą už visa, kuo jis palaimino visus jį bijančius. Dievas rodo savo gerumą ir gailestingumą visiems žmonėms, tačiau jis ypatingai maloningas yra tiems, kurie „jo klauso.“ (3) Marija šlovina Dievą ir už tai, ką jis padarė savo tautai. „Jis ištiesė pagalbos ranką ... mūsų protėviams ­ Abraomui ir jo palikuonims per amžius.” Dievas išpildė savo žodį ir atsiuntė per Abraomo tautą pažadėtąjį Mesiją. „Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo, kad matysiąs manąją dieną,“ tarė Jėzus žydams. „Jis ją išvydo ir džiaugėsi.“ Tą džiaugsmą patriarchas patyrė jau būdamas amžinybėje.

Ir mes dalinkimės Marijos džiaugsmu, nes Jėzus „aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.“ Dievo tauta šiandien yra Bažnyčia – Kristų tikintieji, pakrikštytieji žmonės, kuriems Jėzus užtarnavo amžinąjį gyvenimą. Telanko Jėzus mus savo žodžiu ir Sakramento duonoje ir taurėje. Tepasilieka Dievo Sūnus su savo tauta, kurią jis atpirko savo brangiu krauju, o mes, tikintieji, būkime jam ištikimi žodžiu ir gyvenimu. Kartu su Marija giedokime jam giesmę, nes per Jėzų didžių dalykų padarė mums Visagalis. Tebūnie jo vardas pašlovintas per amžius. Amen.