2022-12-11

3 Advento sekmadienis

Kunigas:
Passage: Mt 11, 2-10

Trečiąjį Advento sekmadienį vainike uždegama džiaugsmą simbolizuojanti rožinė žvakė. Ji liudija, kad Advento laikotarpis jau įžengė į antrąją pusę. Vietoje žinios apie Dievo teismą, jau skelbiama Dievo malonė, kuri žmones aplankė Jėzuje Kristuje. Žvakės rožinė spalva simbolizuoja Kristaus kūdikėlio kūno spalvą, o jos šviesa skelbia, kad Kristus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų.“

Šiandienos evangelija kviečia mus apmąstyti apie Joną Krikštytoją. Jis buvo Dievo siųstas žmogus, kuris turėjo ruošti kelią Mesijui į tautą. „Jis pats nebuvo šviesa,“ skelbia evangelistas, „bet turėjo liudyti apie šviesą.“ Jėzų jis liudijo dar būdamas motinos Elzbietos įsčiose. Kai Marija su įsikūnijusiu Dievo Sūnumi apsilankė pas Elzbietą ir ją pasveikino, joje iš džiaugsmo šoktelėjo dar negimęs pranašas Jonas. „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ tarė Elzbieta Dievo Motinai. „Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose.“

Šiandienos evangelijoje regime Joną jau užaugusį. Jis jau atliko Dievo jam pavestą užduotį ir laukė gyvenimo pabaigos kalėjime. Evangelistas rašo: „Jonas, išgirdęs kalėjime apie Kristaus darbus, nusiuntė savo mokinius jo paklausti: ‚Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?‘”

Tokį klausimą Jėzui uždavė Jono mokiniai, ir čia neišvengiamai mums, tikintiesiems, kyla klausimų. Nejaugi Jonas, kuris dar negimęs pažino Dievo Sūnų Marijos įsčiose, atsidūręs kalėjime nebepažino Viešpaties? Ar ne jis pranašiškai sakė, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis, kuris neša viso pasaulio nuodėmę? Ar ne jis liudijo: „Aš nevertas net jo apavo dirželio atrišti.“ Juk jis, pas jį atėjusiam Jėzui ir paprašius jį pakrikštyti, atsakė: „Krikštas juk nusidėjėliams. Tai tu turėtumei mane pakrikštyti, o ne aš tave.“ Argi Jonas neregėjo Šventosios Dvasios nusileidimo ant Jėzaus Krikšto metu ir negirdėjo dangiškojo Tėvo balso: „Jis yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“?

Jonas tikrai Jėzuje pažino Kristų, nes pranašas skelbė ne savo išmintį, bet tai, ką jam atskleidė Šventoji Dvasia. Senojo Testamento pranašai dar senai iki Kristaus pranešė kur Mesijas gims, jo ženklus, paskelbė, kad Mesijas turės kentėti, bet trečią dieną prisikels. Tai kalbėjo ne jie, o Šventosios Dvasios balsas juose. Dievo Dvasia buvo ir su Jonu, nes jis buvo paskutinis Senojo Testamento pranašas. Jėzus atskleidė, kad Jonas buvo netgi daugiau negu pranašas. „Tai tas, apie kurį parašyta: Štai aš siunčiu pirma tavęs savo pasiuntinį, ir jis nuties tau kelią.“

Bet dabar Jonas jau buvo atlikęs Dievo jam pavestą darbą. „Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta,“ tarė jis savo mokiniams. „Jam skirta augti, o man ­ mažėti.“

Jonas jau „mažėjo“. Neužilgo jis buvo įmestas į kalėjimą. Jis buvo įkalintas ne už Kristaus vardo liudijimą, o todėl, kad smerkė karaliaus Erodo nuodėmę. Tuo tarpu visų Mozės Įstatymo taisyklių besilaikantys Jono mokiniai, likę be mokytojo, norėjo žinoti, ar tikrai Jėzus yra Mesijas. Neturėdami Šventosios Dvasios dovanos jie kiek su abejone žvelgė į jį, nes Jėzus skelbė ne žydų Įstatymo taisykles, o Dievo malonę. Kartą jie patys Jėzaus paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ Taigi, kai Jonas siuntė mokinius pas Jėzų, jis tai darė ne dėl savęs, bet kad išsklaidytų jų abejones, jog ir jie įtikėtų, kad Jėzus yra Mesijas ir kito jiems laukti nebereikia.

Jėzus pirmiausia išsklaido minios abejones dėl Jono. Jis praneša, kad Jonas nėra žmogus, kuris abejotų. „Ko išėjote į dykumą pažiūrėti? Ar vėjo, linguojamos nendrės?“

Dvasine prasme dykuma yra vieta, kur viešpatauja šėtonas. Ten nėra Šventosios Dvasios. Skirtingai nei sodas, kuriame teka vanduo, kur žmogus turi viską, kas reikalinga palaimintam gyvenimui, dykumoje viešpatauja negailestinga kova už būvį. Ir netikintis pasaulis, kuris atmeta Dievą, dvasine prasme prilygsta dykumai. Pasauliui atsidavęs žmogus tampa lyg ta vėjo linguojama nendrė. Jis nebeturi tvirto kamieno, linguoja nuo vienos nuomonės prie kitos. Kaip nendrės stiebas jis gali turėti malonią išorę, tačiau viduje yra tuščiaviduris. Jo širdis neužpildyta Dievo žodžiu, todėl jis reaguoja į bet kokį vėjo dvelksmą, tampa veikiamas įvairių laikmečio dvasių. Jonas ne nendrė. Jame nėra tuštybės ir nieko, kas būtų nepastovu.

„Ir ko išėjote pamatyti?“ dar paklausia Jėzus. „Ar švelniais drabužiais vilkinčio žmogaus?“ Švelnūs drabužiai dvasine prasme reiškia tą platųjį kelią, kuris viešpatauja didžiūnų namuose. Ten suteikiama laisvė kūnui, nebėra Dievo žodžiu grįstų moralės taisyklių, klesti įvairios nedorybės. Jonas nėra plačiuoju keliu žengiantis žmogus, paaiškina Jėzus. Jei abejojate, pažvelkite į jo rūbus.

Tokiais pavyzdžiais Jėzus atskleidžia, kad klausimas: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito“ yra ne Jono. Pranašams tokie klausimai nekyla. Vykdydamas Dievo pavestą misiją tiesti Kristui kelią, Jonas dar negimęs pažino Mesiją.

Tikrai Jonas buvo daugiau nei pranašas. Jam, vieninteliam iš pranašų, Dievas leido išvysti Kristaus atėjimą. Dievo sprendimu jis buvo tas, kuris su Elijo dvasia ir galybe žengė pirma Viešpaties ir atgailos krikštu rengė jam tautą. „Iš tiesų sakau jums,“ paaiškina Jėzus minioms, „tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją.“ Jis yra mažesnis tik už Dievo Sūnų, Jėzų Kristų.

Atsakydamas į jų klausimą, Jėzus Jono mokiniams primena Izaijo paskelbtus Mesijo ženklus. „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena.“ Nurodydamas į savo būsimą kryžių, kuriame jis, Dievo Avinėlis, prisiims ant savęs pasaulio nuodėmę, Jėzus priduria: „Ir palaimintas, kas nepasipiktins manimi.“

Kaip rožinė Advento žvakė liudija džiaugsmą, taip ir mes jau džiaugiamės artėjančia Kristaus gimimo švente. Mums nebereikia laukti kito, nes Gelbėtojas jau atėjo. Jis atliko visą mūsų išganymo darbą. Palaiminti tebūnie visi, kurie džiaugiasi Kristaus gimimu.

Jėzus kartu mums skelbia daugiau, nei jo gimimo džiaugsmą. Kai kartą viena moteris pasakė: „Palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ jis atsiliepė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“

Priimkime Jėzų į savo širdis. Telanko jis mus savo evangelijos žodžiu! Ruoškime jam kelią į sielas ištiesindami jose savo takus, išrankiodami nuodėmių akmenis. „Kiekvienas slėnys tegu būna užpiltas, kiekvienas kalnas bei kalva tebūna nukasta,“ ragina Viešpats per pranašą Izaiją. „Tada Viešpaties šlovė bus apreikšta!“ Tada jis ir mus aplankys savo malone Evangelijos žodyje ir savo kūnu bei krauju Altoriaus sakramente, o mes, dėkodami už malonę, džiaugsmingomis širdimis jam giedosime: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu.“ Amen.