2022-12-04

2 Advento sekmadienis

Kunigas:
Passage: Lk 21, 25-33

Antrojo Advento evangelija nukreipia mūsų žvilgsnius į pasaulio pabaigą ir ją lydėsiančius ženklus. Ji liudija apie Jėzaus sugrįžimą laiko pabaigoje, gyvųjų ir mirusiųjų teismą ir Dievo žmonių laukiančią amžinybę, kuri Šventame Rašte apibūdinama žodžiais: “Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.”

„Bus ženklų“ žemėje ir danguje, sako Jėzus, „tautos blaškysis iš baimės.“ „Nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks.

Karta apima 30-40 metų laikotarpį, todėl pirmiausia Jėzus kalbėjo tiesiogiai anai kartai. Jai jis pranešė apie Jeruzalės sugriovimą ir žydų tautos suspaudimą. Jis išpranašavo, kad Dievo miestas bus apsuptas kariuomenės ir jį mindžios pagonys. „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta.“ Bažnyčiai jis pranešė apie jos būsimą suspaudimą. „Žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po ... kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus.“

Tai patyrė ano laikmečio karta. Jeruzalė ir jos šventykla buvo visiškai sugriautos žydų sukilimo metu 70 mūsų eros metais. Tos kartos laikotarpyje Bažnyčia išgyveno pirmuosius persekiojimus dėl Jėzaus vardo. Nepaisant šių potyrių, Jėzus sako: „Kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas.“

Mūsų tėvų ir senelių kartos irgi patyrė, kaip du antikristai iš rytų ir vakarų siekė užvaldyti pasaulį, persekiojo Bažnyčią. Daugelyje miestų neliko akmens ant akmens, niekada Bažnyčia nebuvo taip suspausta ir persekiota. Bet, remiantis Jėzaus žodžiais, tai dar nėra pabaiga.

Šie ženklai lydi ir šiandienos kartą. Netikintį pasaulį dažnai persmelkia baimės nuojauta. Girdime blogas žinias apie karus, žemės drebėjimus, artėjančius ekonominius sunkmečius. Šiuos ženklus turbūt kiekvienas patyrėme ir savo gyvenime. Daugelis mūsų savo amžiaus bėgyje įvairių pavojų akimirkose ar ligų ištikti buvome priartėję prie mirties. Ar tai jau pasaulio pabaiga? Ne, sako Jėzus. Tai turi įvykti, bet dar negreit pabaiga, nes tos dienos ar valandos nežino niekas. Dievas nėra nustatęs tikslaus laiko, todėl mes nebandome matematiškai nuspėti, nes „dėl išriktųjų tos dienos bus sutrumpintos.“

Šie ženklai liudija mūsų gyvenimo laikinumą. Jie mums primena psalmės žodžius: „Žmogaus dienos panašios į žolę, jis žydi kaip laukų gėlė: vos paliečia ją vėjas, jos jau nebėra, ji išnyksta, nepalikdama žymės“ (Ps. 103). „Tu padarei mano gyvenimą tik sprindžio ilgumo, jo trukmė ­ beveik niekas tavo akyse,“ sako psalmistas. „Iš tikrųjų žmogaus būvis ­ tik vėjo dvelktelėjimas! Žmogus praeina kaip šešėlis“ (Ps 39).

Pranešdamas apie laikmečio ženklus, Jėzus moko vieno: pasitikėjimo Dievu. Jiems vykstant mes nežinome, ar jie tiesiogiai susieti su mūsų gyvenimo pabaiga ar su eschatologiniais įvykiais, liudijančiais istorijos pabaigą, bet Jėzus mums primena, kad mes neturime pulti į neviltį ar būti sugniuždyti baimės, kaip netikintys. Dievą netikintiesiems, kurie gyvenime vadovaujasi principu: ‚valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime,‘ tai yra nevilties valanda, bet tikinčiajam žmogui tai yra išganymo valanda, nes jam, išteisintam tikėjimu į Jėzų, Dievo karalystė arti. „Kai visa tai prasidės, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų atpirkimas arti.“

Šventame Rašte vartojamas žodis „atpirkimas.“ Šis žodis antikos laikais buvo vartotas prekyboje vergais. Pasiturintis žmogus galėdavo vergo pasigailėti ir jį išlaisvinti, tačiau tam jis turėdavo sumokėti savininkui nustatytą kainą. Taip vergui būdavo atperkama laisvė. Tuo tarpu pats vergas išsipirkti savo pastangomis nepajėgdavo, nes jo turimo menko turto niekaip neužtekdavo susimokėti.

Jėzus atėjo mus išvaduoti iš nuodėmės vergijos. Po nuopuolio žmogus tapo nuodėmės vergu, nes nuodėmė prasiskverbė ne tik į mūsų sąmonę, bet ir į kūną. Kiekvienas į šį pasaulį ateiname su įgimtąja nuodėme. Ji yra net šventuosiuose. „Vargšas aš žmogus!“ sako apaštalas Paulius. „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tai nebe aš tai įvykdau, bet manyje gyvenanti nuodėmė.“ „Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ taria jis, ir atsidūsta: „Dievui dėkui­ per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“

Jėzus Kristus atpirko mus iš amžinosios mirties savo mirtimi ant kryžiaus. Mes buvome nuodėmės vergai, Dievo priešai, verti amžino pasmerkimo, bet „ačiū  Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“ ir jo neapsakomam gailestingumui. Nuodėmės alga mirtis, bet Jėzus paaukojo savo gyvybę, kaip išpirką už mūsų nuodėmes. „Ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, [mes esame atpirkti]“, skelbia apaštalas Petras, „bet brangiuoju krauju Kristaus.“ Jame mes „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa,“ liudija apaštalas Paulius.

Antrojo Advento sekmadienio evangelija nukreipia mūsų žvilgsnius ir į laiko pabaigą bei amžinybę. Laiko ženklų, mirties ir paskutinio teismo akivaizdoje apaštalas ragina mus pasitikėti Kristaus auka. „Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią,“ kurios dėka į Dievą kreipiatės žodžiu „Tėve.“ Kristaus atpirktieji nebėra vergai, bet Dievo vaikai. „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“

Todėl kai susiduriame su laiko ženklais ir gyvenimo pavojais, mes, atpirktieji Kristaus krauju, tvirtai juo pasitikėkime ir į jį sudėkime savo viltis. „Aš esu tikras,“ sako apaštalas, „jog šio laiko kentėjimai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikšta. Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai... Ir ne tik ji, bet ir mes patys, ... laukdami įsūnijimo ir mūsų kūno atpirkimo.“ Žvelgdamas į būsimąjį gyvenimą, jis ištaria: „Geidžiu iškeliauti ir būti su Kristumi, nes tai yra daug geriau.“

Kristus mus moko atpažinti laiko ženklus, kad neįpultume į pagundas, kurios pavergė pasaulį. „Erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą!“ Jis pažadėjo sugrįžti, kai pasaulis jo nebelauks, kai žmogus nustos tikėti į Dievą. Jo sugrįžimas laiko pabaigoje įvyks visiems netikėtai. „Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite.“ Toji diena ištiks, kaip vagis naktį, arba kaip gimdymo skausmai nėščią moteriškę. Neveltui tikinčiuosius Jėzus ragina likti budriais. „Stebėkite figmedį bei kitus medžius. Kai jie ima sprogti, jūs žinote arti esant vasarą. Taip pat pamatę tai dedantis, žinokite, kad Dievo karalystė arti.“

Apaštalas Paulius apie tą eschatologinę dieną laiške Tesalonikiečiams sako: „Dėl laiko ir valandos, broliai, nėra reikalo jums rašyti. Jūs patys gerai žinote, kad Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį. Kai žmonės kalbės: ‚Gyvename ramiai ir saugiai‘, juos ir ištiks netikėtas žlugimas, tartum gimdymo skausmai nėščią moterį, ir jie niekur nepabėgs.“ Tikintiesiems jis sako:  „Bet jūs, broliai, neskendite tamsoje, kad toji diena jus užkluptų lyg vagis. Juk jūs visi esate šviesos vaikai, dienos vaikai. Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime kaip kiti. ... Dėvėkime tikėjimo bei meilės šarvus ir išganymo vilties šalmą, ... kad įgytume išgelbėjimą per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris numirė už mus.“ Amen.