Amžinybės sekmadienis nukreipia mūsų žvilgsnius į laiko pabaigą. Jis skelbia visų tikinčiųjų būsimą šlovingą susitikimą su Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Jis taip pat praneša ir mūsų būsimą susitikimą su Dievą mylėjusiais artimaisiais naujoje Jeruzalėje, tame Dievo įsteigtame dangaus mieste. Todėl šį sekmadienį mes prisimename ir mūsų mirusiuosius, kurių sielos ilsisi Dievo malonės prieglobstyje iki tos šlovingos dienos.

„Aš esu pradžia ir pabaiga,“ sako Kristus. Dievo kūrinija turi pradžią. Ji praneša apie Dievo džiaugsmą, kurį Viešpats patyrė kurdamas pasaulį. „Dievas matė, kad tai buvo gera,“ liudijama kiekvienos tvėrimo dienos pabaigoje. Kūrinijos centre yra laisvą valią turėjęs žmogus, sutvertas pagal Dievo atvaizdą. Tačiau sugundytas šėtono žmogus peržengė Viešpaties valią ir tapo mirtingas. „Per nuodėmę ... mirtis prasiskverbė į visus žmones,“ ir šiandien visi gimstame mirtingi. Bet Apreiškimo knyga skelbia, kad tai, ką sugriovė nuodėmė, vėl bus atstatyta naujoje Kūrinijoje, naujame danguje ir žemėje. Nuodėmės ir mirties pavergta kūrinija bus atnaujinta. Apaštalo Pauliaus žodžiais, ji „bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę.“ Tai įvyks žemiško laiko pabaigoje.

Apaštalas Jonas vaizdingai aprašo iš dangaus nužengiančią naująją Jeruzalę. Ji pristatoma kaip sužadėtinė išpuošta savo Jaunikiui. Sužadėtine Biblijoje vadinama Bažnyčia, o jos jaunikis yra Kristus. Vardan savo sužadėtinės Dievo Sūnus priėmė kūną. Savo krauju bei mirtimi jis atpirko ją iš nuodėmės ir mirties. „Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save,“ sako apaštalas, „kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį, kad padarytų sau garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą.“ Kristaus sužadėtinė šiandien susideda iš tikinčiųjų žmonių žemėje ir jau iškeliavusių šventųjų bendruomenės danguje. Sužadėtinės būsimas susitikimas su Jaunikiu simboliškai atvaizduojamas vestuvių puotos džiaugsmu.

Tada Dievo padangtė bus tarp žmonių ir pats Dievas bus su jais. To Dievas troško nuo pradžių. Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą gyvenimui kartu su juo. Edeno sode jis tiesiogiai kalbėjosi su Adomu ir Ieva ir norėjo tokio bendrystės ryšio su visa žmonija. Šį ryšį nutraukė į pasaulį įsiveržusi nuodėmė. Iš meilės žmogui Dievo Sūnus sutiko tapti Tarpininku tarp žmogaus ir Dievo. Savo kūne jis sutaikino mus su Dievu ir atstatė tai, ką sugriovė nuodėmė. Atpirkdamas mus iš nuodėmių, jis pašalino kliūtis, skiriančias mus nuo Dievo. Jo dėka naujoje kūrinijoje mes, tikintieji, regėsime Dievą veidas į veidą ir amžinai gyvensime su juo. Išsipildys žodžiai: „Dievo padangtė bus tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais.“

"Ir nebebus mirties," skelbia Apreiškimo knyga. „Nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.” Viso to nebebus, nes tai yra nuodėmės pasekmė, o nuodėmės naujoje kūrinijoje nebus. Šiandien mes kenčiame kūno skausmą, senstame, kiekvieną dieną artėjame link mirties. Čia mes nešame savo kryžius ir naštas, liejame ašaras, aimanuojame ir sielvartaujame kai mirtis užgesina mylimo žmogaus gyvybę. Bet tą šlovingą Kristaus dieną Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo akių. Nebereikės verkti ir sielotis, nes nebebus kas mus skaudina ir mirties. Tai liks praeityje. Išsipildys žodžiai, pasakyti per pranašą Izaiją: „Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų... Tą dieną bus sakoma: ‚Štai šis yra mūsų Dievas! Mes juo pasitikėjome, ir jis mus išgelbėjo! Šis yra Viešpats, juo mes pasitikėjome! Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“

„Štai aš viską darau nauja,“ sako Kristus. Naujame danguje ir žemėje, tuomet jau regimoje Dievo karalystėje, mes atpažinsime vienas kitą. Mūsų kūnai bus atstatyti savo tobulybėje, kokioje buvo sutverti Adomas ir Ieva. Jie bus be jokio trūkumo, be jokios dėmės ir negalios. Mes būsime su atstatytu Dievo veido paveikslu mumyse. „Juk reikia, kad šis gendantis apsivilktų negendamybe ir šis marus apsivilktų nemarybe,“ skelbia apaštalas Paulius. Kai tai įvyks‚ „išsipildys užrašytas žodis: ‚Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!‘“

„Aš esu Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga,“ sako Kristus. Jis yra tas amžinasis žodis, kuriuo Švenčiausioji Trejybė tvėrė pasaulį. Jis yra tas Dievo Avinėlis, kuris ant savęs nešė pasaulio nuodėmę. Jis yra tas, kuris ateis laiko pabaigoje.  Jis yra Dievo malonės šaltinis, visų gėrybių pilnatvė. Jo dėka „Dievą mylintiems viskas išeina į gera.“ Jis yra mūsų prisikėlimas ir gyvenimas; tie, kurie jį tiki, jau dabar yra perėję iš mirties į gyvenimą. Jis prisikėlė kaip visų užmigusiųjų pirmuonis ir Velykų rytą įveikė nuodėmę, mirtį bei šėtoną. Prisikėlimu jis paliudijo mūsų būsimą prisikėlimą laiko pabaigoje ir naują gyvenimą perkeistais kūnais jo karalystėje.

Bet kol kas mes visa tai matome tikėjimu, ne regėjimu. „Kol gyvename kūne, esame svetur, toli nuo Viešpaties,“ sako apaštalas. Šiandien „mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, bet ateis diena kai regėsime veidas į veidą.“ Išauš rytas kada Kristus „perkeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis visa sau palenkia.“ Lygiai kaip krikšte buvome „suvienyti su jo mirties paveikslu, taip būsime suvienyti ir su prisikėlimo.“ Visi Dievą mylėję žmonės gyvensime su mūsų Atpirkėju jo šventoje tautoje naujoje Jeruzalėje. Pats Dievas bus su mumis ir jis nušluostys visas ašaras nuo mūsų akių. Išsipildys Kristaus žodis: „Štai aš visa darau nauja.“ Amen.