Dievas nori išgelbėti kiekvieną žmogų, padovanoti jam amžiną gyvenimą. Tai jis aiškiausiai įrodė, siųsdamas į pasaulį savo Sūnų. Dievo Sūnus priėmė kūną ir tapo žmogumi. Kryžiaus mirtimi jis atpirko visų žmonių nuodėmes, užmokėjo mūsų nuodėmių skolas, todėl šiandien jis išteisina kiekvieną, kuris jį tiki. „Mes esame išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“

Šis gyvenimas yra mums skirtas malonės laikas. „Netrokštu nusidėjėlio mirties, bet kad jis atsiverstų ir gyventų,“ sako Dievas. Šiandien mes turime atgailauti už savo nuodėmes. Per atgailą ir atsivertimą išlaisvinti iš nuodėmių ir išteisinti tikėjimu, mes atsiduriame po maloninga Dievo dešine ranka ir tampame išvaduoti nuo būsimosios rūstybės.

Viešpats nori išgelbėti iš malonės ir tą netikintį ar tikėjime atšalusį žmogų, nes Kristus ir už jį numirė. Tačiau jei žmogus atmeta Dievą ir jo malonę, jei jis neina į bažnyčią ir nepriima Altoriaus sakramento, tai kaip gi jis bus išteisintas? Jis nepriklausys prie tų, kuriems Dievas padovanos amžinąjį gyvenimą. Paskutinė diena jam bus amžino nuosprendžio diena.

Šiandienos evangelija liudija apie susitikimą su Dievu paskutiniojo teismo dieną. „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius ­ kairėje.“

Žodžiai „Žmogaus Sūnus“ pabrėžia Kristaus žmogaus prigimtį, kurią jis priėmė, kad išgelbėtų kiekvieną žmogų. Pasakymas „jo šlovėje“ nurodo į Kristaus dieviškumą, nes Jėzus Kristus yra Dievas ir žmogus viename asmenyje. Savo antrojo atėjimo metu jis, Žmogaus ir Dievo Sūnus, surinks visų tautų žmones. Dievo akivaizdoje neliks jokių tautinių, socialinių ar panašių skirtumų. Turtas, garbė, kiti dalykai žmones skiria tik šiame gyvenime. Aną dieną liks tik vienas skirtumas: ar jie buvo išteisinti tikėjimu, ar ne.

Avys ir ožiai simbolizuoja atpirktuosius ir pasmerktuosius. Jėzus pavartoją avelės simbolį, nes avis pasižymi švelnumu. Ji simbolizuoja krikščionišką romumą, nuoširdumą, nuolankumą. Jėzus sako: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ Kaip avys seka savo ganytoją, vedantį jas žaliuojančiose lankose ir prie gaivinančių šaltinių, taip ir dešinėje esantys sekė Didįjį Ganytoją, mūsų Gelbėtoją Jėzų.

Ožiai simbolizuoja neklusnumą. Lietuvių kalba tai perteikia žodžiu „ožiavimasis“. Kairėje stovės visi Dievą netikėję ir jam neklusnūs žmonės, visas bedieviškas pasaulis. Jie liko surakinti savo kaltėse, buvo dvasiškai mirę savo nusikaltimais ir nuodėmėmis, ir tokie pasiliko iki mirties valandos. Kaip teisieji jie irgi sakys: „Viešpatie“, tai yra pažins Jėzų esantį Viešpačiu, nors žemėje juo netikėjo, jį atmetė ar net jam piktžodžiavo.

Dešinėje esančius Jėzus vadins palaimintais. Jie yra palaiminti, nes, būdami išteisinti Kristaus krauju, po šio gyvenimo jie priklauso prie šventųjų. Dievo akyse jie yra tie teisieji ir šventieji. Jie gaus atlygį Kristaus dešinėje - tą teisumo vainiką, amžinąjį gyvenimą dangiškojo Tėvo karalystėje. Kristus pavartoja žodį „paveldėkite.“ Šventieji paveldės tai, kas jiems priklauso nuo pasaulio sutvėrimo – Dievo karalystę. Jie yra paveldėtojai, nes Šventame Krikšte tapo dangiškojo Tėvo vaikais. „O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai,“ sako apaštalas. „Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“

Jų geri darbai, kuriuos jie šiame gyvenime atliko Dievo garbei ir artimo labui, liudys jų tikėjimą. Tai tas turtas, kurį jie susikrovė pas Dievą gyvendami šioje žemėje. Jo vagys nepavogs ir kandys suės. Darbai liudija, kad šie šventieji mylėjo Dievą ir artimą, Kristų regėjo net tame mažiausiame žmoguje. Kadangi žemėje jie šventais savęs nevadino ir savo darbų nesureikšmino, jie klaus karaliaus: „Kada, Viešpatie?“ Buvę nuolankūs, savęs neaukštinę, jie jausis neverti Kristaus pagyrimo už gerus darbus. Jie liks nustebę, nes tie geri darbai, kuriuos jie nuveikė žemėje, jiems atrodė tokie maži ar net neverti.

Jei teisiesiems Jėzus tars: „Ateikite mano Tėvo palaiminti“, tai kairėje esantiems sakys: „Eikite šalin nuo manęs“. Jie bus vadinami „prakeiktaisiais.“ Bet Jėzus nesako, „mano Tėvo prakeiktieji“, nes Dievas ir juos norėjo išgelbėti. Juk Kristus ir už juos numirė. Tačiau jie liko netikintys arba veidmainiai, atmetė Kristų, išsižadėjo Bažnyčios - Dievo karalystės atspindžio. Dalis jų buvo krikštyti, tačiau užaugę gyveno be Dievo, nedarė atgailos, neišpažino nuodėmių, nepriėmė Dievo malonės Sakramente. Kitaip tariant, jie buvo dvasiškai mirę, liko surakinti savo nuodėmėse, o jei ir darė kokį nors gerą darbą, tai tik dėl žemiško atlygio. Jie neregėjo Kristaus tame mažiausiame brolyje, todėl klaus: „Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ar ištroškusį...“ Jie galės pasigirti tik darbais, kurie buvo pripažinti vien žmonių akyse, už kuriuos jiems buvo sumokėta.

Ir ta ugnis, ta amžinojo pamerkimo vieta, nebuvo sukurta nuo pasaulio pradžios. Ji buvo prirengta ne jiems, bet „velniui ir jo angelams.“ Dievas nenorėjo jų pasmerkimo. Jie užsitraukė tai patys. Pranašo Danieliaus žodžiais: „Jie buvai pasverti svarstyklėmis ir rasti per lengvi.“

„O teisieji eis į amžinąjį gyvenimą,“ sako Kristus. Jiems, kaip ir visiems tikintiems, nereikės bijoti susitikimo su Dievu amžinybėje, nes „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli.“ „Jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“

„Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai,“ savo laiškais į mus kreipiasi apaštalas Paulius. "Mano džiaugsme ir mano vainike," rašo jis tikintiesiems, "tvirtai stovėkite Viešpatyje, mylimieji!" "Ir gyvenkite meile, kaip ir Kristus jus pamilo ir atidavė už mus save.“ Papuoškime savo širdis amžinomis dorybėmis, Šventosios Dvasios dovanomis, kuriomis Dievas apdovanoja jį tikinčiuosius. Tikėjimu į Jėzų Kristų priimkime Dievo teisumą, kurį jis duoda visiems tikintiesiems, ir siekime tos malonės, kurią Dievas mums suteikia žodžiu ir Sakramentu. Neeikvokime mums skirto malonės laiko tuščiai, nes „dabar palankus metas, dabar išganymo diena!“ Amen.