Šiandienos evangelija kreipia mūsų žvilgsnius į būsimuosius laikus. Ji paliečia dvi temas. Pirmoje Jėzus atsako į klausimą kada ateis Dievo karalystė. Antrojoje jis apreiškia būsimą pasaulio pabaigą ir ragina mus gyventi taip, kad būtume nuolatos pasiruošę jį sutikti. Tai gali būti diena, kai Viešpats mus pašauks iš šio pasaulio, arba susitikimas jo antrojo atėjimo metu, kuris tvykstelės lyg žaibas, nušviečiantis padangę nuo vieno pakraščio iki kito.

“Dievo karalystė ateina nepastebimai,“ atsako Jėzus į fariziejų klausimą. Neįmanoma geografiškai nustatyti jos vietos. „Niekas nepasakys: ‚Štai ji čia arba ten!’“ nes „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“, paaiškina jis. Ji yra ten, kur viešpatauja Dievas, Švenčiausioji Trejybė.

Tačiau Jėzus nepalieka neatsakyto klausimo. Jis pataria kur jos ieškoti, paaiškindamas, kad „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“. Graikiškame tekste evangelijoje pavartotas žodis, kuris gali reikšti ir „jumyse“. „Dievo karalystė jau yra jumyse.“

Iš tiesų, Dievo karalystė buvo tarp mokinių, nes Jėzus buvo jų tarpe. Jis skelbė jiems evangeliją, dieviška galia gydė ligonius, Jie regėjo jo dieviškumo ženklus, todėl įtikėjo, kad jis yra Kristus Karalius. „Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius,“ atsakė apaštalas Petras. „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Tačiau fariziejai tuo netikėjo. Jie neatpažino jame gyvojo Dievo Sūnaus. Priešingai, jie spendė jam spąstus ir siekė jį pražudyti.

Jėzus atsako, kad Dievo karalystė jau yra tarp jūsų. Kai mes gyvename kaip moko Dievo žodis, kai lankome bažnyčią ir maldoje išpažįstame savo nuodėmes, kai gyvename čia su Kristumi tikėjime, tada Dievo karalystė jau yra tarp mūsų. Nebereikia klausinėti, kur ji yra, nes žinome, kad su Kristumi susitinkame bažnyčioje.

Dievo karalystė taip pat yra mumyse. Juk tikėjimas į Dievą yra ne mūsų pastangos, bet Šventosios Dvasios dovana. Per tikėjimą ir maldą širdis susivienija su Jėzumi, Dievo karalystės Viešpačiu, ir tokiu būdu jo karalystė aplanko mūsų širdis. Jos buvimą liudija mūsų džiaugsmas Šventojoje Dvasioje, kurį patiriame girdėdami mus mokantį Dievo žodį, neretai barantį už nuodėmes, bet labiau skelbiantį gailestingumą. Tikėjimo džiaugsmas liudija Dievo karalystę mumyse. Tokiai širdžiai nereikia savęs versti eiti į bažnyčią pas Jėzų, nes ji pati trokšta atsigerti iš tos gyvosios Dievo žodžio versmės. „Kas gers vandenį, kurį Aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą,“ sako Jėzus.

Išteisinti tikėjimu iš Dievo malonės, pasipuošę krikščioniško gyvenimo dorybėmis, mes jau dabar patiriame Dievo karalystės artumą. Tik, kaip liudija apaštalas Paulius, „kol kas mes ją regime tikėjimu“, „matome lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu,“ tačiau vieną dieną jos Karalių regėsime veidas į veidą ir gyvensime jo karalystėje amžinai.

Evangelijoje Jėzus kalba ir apie jo antrąjį atėjimą, apie tą „dieną, kai bus apreikštas Žmogaus Sūnus.“

Jėzus sako, kad tada bus kaip Nojaus laikais. Žmonės gyvens netikėdami į Dievą, viltis dės tik į šį gyvenimą, prasmės ieškos tik laikinuose dalykuose, tokiuose kaip valgis ir gėrimas. Jis taip pat praneša, kad tą dieną bus ir kaip Loto laikais. Sodomos ir Gomoros miestai buvo tiek paskendę nuodėmėse, kad savo elgesį laikė visuotinai priimtina norma.

Laiko pabaigoje paskendę materialiuose dalykuose žmonės praras tikėjimą, gyvens nuodėmėje, todėl bus nepasiruošę susitikimui su Kristumi ir amžinybe. „Žmogaus Sūnaus diena“, ar ji išsipildys Antrojo Kristaus atėjimo metu ar jų mirties valandą. jiems bus lyg žaibo tvykstelėjimas. Ji reikš ne džiaugsmą, ne išgelbėjimą, o amžinąjį pasmerkimą.

„Bus kaip Nojaus laikais,“ sako Jėzus. „Žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo, kol atėjo diena, kai Nojus įlipo į laivą.“

Šventoji santuoka, valgis ir gėrimas, yra Dievo apvaizdos dovanos mūsų gyvenimuose. Geras vyras, gera žmona, geri vaikai yra Dievo palaima. Valgis ir gėrimas yra kasdieninė duona, kurios mes prašome Tėve mūsų maldoje. Tačiau kai žmogus nustoja tikėjimo į Dievą, jis sudievina materialius dalykus, pradeda juose ieškoti gyvenimo prasmės. Anais senovės laikais toks gyvenimas tęsėsi iki tos dienos, kai Nojus įlipo į laivą. Tada Dievo bausmė ištiko netikintį pasaulį. Neveltui apaštalas Paulius sako, kad „Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje. Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo.“

Jėzus pateikia ir Loto pavyzdį. Lotas gyveno Sodomoje. „Sodomos gyventojai buvo nedori ir labai nusidėję Viešpačiui,“ liudija Pradžios knyga. Kai Lotas meldė Sodomos vyrus išsižadėti piktų kėslų, tie atrėžė: „Pasitrauk į šalį! Šis žmogelis, ­ šaipėsi jie, ­ atkeliavo čionai kaip ateivis, o jau elgiasi kaip teisėjas!“ Viešpats neleido Lotui pražūti tarp sodomitų. Jis paliepė jam ir jo šeimai bėgti iš miesto, nes artėjo sunaikinimas. Jėzus sako: „Tą dieną, kada Lotas paliko Sodomą, iš dangaus ėmė kristi ugnis su siera ir visus sunaikino.“

Jėzaus pateikti Nojaus ir Loto pavyzdžiai liudija Žmogaus Sūnaus dienos netikėtumą ir ragina mus gyventi visuomet pasiruošusius susitikimui su Viešpačiu. Šios biblijinės asmenybės taip pat liudija, kad Dievas tikintiesiems žmonėms yra maloningas. Nojus gyveno netikinčioje kartoje, Lotas gyveno tarp nedorėlių. Dievas neleido jų šeimoms pražūti kartu su nusidėjėliais, bet saugiai išgelbėjo iš tvano ir išvedė iš Sodomos. Tikinčiųjų neprarijo nei pakilę vandenys, nei iš dangaus krentanti ugnis ir siera.

Dvasine prasme Nojaus arka reiškia Bažnyčią, ta laivą, kuriame mes saugiai plaukiame per šio pasaulio audras. Šiame laive Dievas mus ruošia amžinybei - jis dailiai vienija tikinčiuosius tarpusavyje kaip tas lenteles Nojaus arkoje. Į šį laivą mes buvome pakviesti per Krikšto vandenis. Jame mes esame kviečiami tarnauti Dievo vardui. Jis mus saugiai gabena per audringas gyvenimo bangas į visada jauną amžinybę.

Lotas dvasine prasme reiškia Dievo tautą. Jis gyveno Sodomoje, tačiau vengė sodomitų nuodėmių. Taip ir Dievo tauta gyvena netikinčiame pasaulyje, tačiau stengiasi gyventi dorai, pagal 10 Dievo įsakymų. Juk „mes gavome ne pasaulio dvasią,“ sako apaštalas Paulius, „bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas.“ Šiame pasaulyje reikia bendrauti su visais žmonėmis, nes kitaip, sako apaštalas, „reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio“. Tačiau „nemėgdžiokite šio pasaulio,“ ragina jis, „bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.“

Lotas buvo svetimšalis aname nuodėmingame mieste.  Taip ir mes, tikintieji, dažnai esame lyg svetimi šiame žemiškame mieste. Pasaulis į mus gali žvelgti keistai ir net įtariai, lyg į Nojų, kuris ramiais laikais statėsi arką, ir Lotą, kuris nepasidavė Sodomos amoraliam gyvenimui, kai visi tvirtino, jog tai norma. „Mes esame dangaus piliečiai,“ liudija apaštalas Paulius, „ir iš jo mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus.“ Dievo tautos tikslas yra dangiškoji tėvynė. „Mes neturime čia pasiliekančio miesto, bet ieškome būsimojo,“ skelbia laiškas Hebrajams. „Mes siekiame geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios,“ rašoma šioje Biblijos knygoje, todėl  „Dievas nesigėdija vadintis tikinčiųjų Dievu. Jis paruošė jiems Miestą!“

Kol kas Dievo tauta kantriai laukia „Žmogaus Sūnaus dienos.“ Ji ruošia save bažnyčioje jau dabar susitikdama su Dievo karalystės karaliumi jo skelbiamame žodyje. Ji jau dabar ragauja būsimo karalystės džiaugsmo, susitikdama su Jėzumi Altoriaus sakramente. Dėka šių malonės priemonių mums nebereikia ieškoti Dievo karalystės pasaulio keliuose ar dykumoje. „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų ir jumyse.“ Amen.