Norėdamas išgydyti raupsuotąjį Kristus pirmiausia atrišo grandines, kuriomis buvo surakinta jo siela. Tai liudija, kaip mūsų sielos bėdos gali atsiliepti kūno sveikatai. Žmonės sako, kad sveikame kūne yra sveika siela, tačiau šiandienos evangelija skelbia, kad sveikoje sieloje yra sveikas kūnas. Kristus matė, kad to paralyžuotojo kūną buvo surakinusios nuodėmės, todėl pirma jis išvaduoja sielą – paskelbia nuodėmių atleidimą, ir tada pagijo jo kūnas.

Jėzus išgydė ligonį regėdamas jo draugų tikėjimą. Jie tikėjo Jėzaus dieviška galia. Tik tikėjimo vedami jie įveikė visas kliūtis, trukdžiusias ligonį atnešti pas Jėzų. Jei jie būtų netikėję, jie tikrai nebūtų ryžęsi praardyti namo stogą ir virvėmis nuleisti paralyžuotąjį pas Jėzų.

Mums, krikščionims, šie vyrai yra tikėjimo pavyzdys. Jie ragina vesti mums brangius žmones pas Jėzų. Šiandien mes negalime sutikti Viešpatį namuose Kafarnaume, tačiau dabar šie namai yra bažnyčia. Čia mes susitinkame su Jėzumi per jo skelbiamą žodį, čia mes prisiliečiame prie jo dieviškos ir gydančios galios Altoriaus Sakramente. Deja, atvesti artimą pas Dievą dažnai būna nelengva, ypač jei jo siela pririšta prie šio pasaulio pagundų, kaip to ligonio kūnas prie lovos. Lieka tik melsti Dievo, kad jis paardytų kietą širdies namo stogą. „Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. Daug pajėgia veiksminga, karšta teisiojo malda,“ sako apaštalas Jokūbas. Keturių maldininkų pavyzdys liudija, kad Jėzus girdi mūsų prašymus, kai meldžiamės už kitą žmogų.

Regėdamas draugų tikėjimą Jėzus tarė ligoniui: „Sūnau, tau atleidžiamos nuodėmės!“

Tuose namuose sėdėjo keletas Švento Rašto aiškintojų. Jie dažnai ateidavo pasiklausyti Jėzaus, kad surasti būdų, kaip jį apkaltinti. Jie pažinojo Jėzų, tačiau netikėjo, kad jis yra Mesijas – Dievo Sūnus, kuris vardan mūsų išgelbėjimo priėmė kūną per Mergelę ir tapo žmogumi. “Kaip jis drįsta taip kalbėti? Juk jis piktžodžiauja!”

Piktžodžiavimas prieš Dievą yra baisi nuodėmė. Šiandien žmonės laisvai piktžodžiauja ir tokiu būdu save pasmerkia amžinai pražūčiai. Jiems už tai negresia jokia žemiško įstatymo bausmė, tačiau anais laikais buvo kitaip. Senovėje pagal Mozės įstatymą bausmė už tokią nuodėmę buvo griežta. „Kas keiktų Dievą, turės atsakyti už savo nuodėmę. Kas piktžodžiautų Viešpaties vardui, bus nubaustas mirtimi.“

Rašto žinovai svarstė savo širdyje. „Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?!“ Jie buvo teisūs, manydami, jog nuodėmes gali atleisti tik Dievas, nes mūsų nuodėmė yra nusižengimas Dievui. Net kai pasielgiame nuodėmingai artimo atžvilgiu, mes nusidedame ne tik artimui, bet Dievui, nes peržengėme Viešpaties valią. Taigi jie buvo teisūs manydami, kad nuodėmes atleidžia tik Dievas, nes Kristus dar nebuvo suteikęs Bažnyčiai galios, per jos pašauktus tarnus skelbti nuodėmių atleidimą. Tačiau jie buvo neteisūs, atmesdami Jėzų kaip Kristų, tikrą Dievą iš tikro Dievo, kuris turi galia atleisti žmogui nuodėmes.

Būdamas Dievas ir žmogus viename asmenyje Kristus skaitė jų mintis. Tik Dievas gali pažvelgti į mūsų širdis. „Aš, Viešpats, tiriu širdį, išbandau jausmus, kad kiekvienam atlyginčiau pagal jo elgesį,“ sako Dievas per pranašą Jeremiją. Jėzui „nereikėdavo, kad kas paliudytų apie žmogų. Jis pats žinojo, kas yra žmogaus viduje,“ liudija evangelistas Jonas. Todėl dabar Jėzus kalba jiems kaip Dievas, kuris žvelgia į širdį. “Kam taip manote savo širdyje? Kas lengviau ­ ar pasakyti paralyžiuotam: ‘Tau atleidžiamos nuodėmės’, ar liepti: ‘Kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’?“

Rašto žinovai mąstė, kad lengviau yra pasakyti „tavo nuodėmės atleidžiamos“ negu regimai pastatyti paralyžuotąjį ant kojų. Jie mąstė svarstė taip: „Jeigu jis būtų tikras gydytojas, jis gydytų kūną, o ne skelbtų dalykus, kurie priklauso dvasiniam pasauliui ir kurių neinasi regimai patikrinti." Čia vėl susiduriame su „stogo“ pavyzdžiu. Jų širdis buvo uždengęs kietas proto stogas, todėl jos liko uždaros Kristui ir jo žodžiui. Jie to stogo net neketino praardyti.

Jėzus atskleidžia jiems savo dievišką galią, apreikšdamas save esantį Dievą, kuris atleidža atgailaujančiam nuodėmes. „Kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią atleisti žemėje nuodėmes,“ pasakė jis jiems ir tarė paralyžiuotajam, „Sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!” Tas iš karto atsikėlė ir paėmęs neštuvus ėjo namo.

Evangelija turtinga savo dvasine žinia. Ji mums paskelbia, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, kuris save kukliai vadino Žmogaus Sūnumi. Jis yra Dievas ir žmogus viename asmenyje, kuris regi mūsų širdies mintis, girdi, kai mes kreipiamės į jį savo malda, skelbia mums nuodėmių atleidimą, lanko savo kūnu ir krauju Altoriaus Sakramente. Atleidimo galią po prisikėlimo jis perteikė Bažnyčiai – jos pašauktiems tarnams. „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, ­ sulaikytos.“ Ordinacijos metu rankų uždėjimu apaštalai šią galią perdavė vyskupams, o vyskupai kunigams.

Evangelistas Matas sako, kad Jėzus šį išgydymą atliko "savo mieste." Dvasine prasme, šis miestas yra Bažnyčia, nes čia mus lanko Dievas per žodį ir sakramentus. Šiame mieste mes esame paruošiami amžinam gyvenimui, kuris mums paruoštas dangaus Mieste. „Jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios,“ apie Kristaus išgelbėtus žmones liudija laiškas Hebrajams. „Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!“

Kaip tą ligonį Kafarnaume Jėzus pavadina sūnumi, taip ir mus, Bažnyčioje, Dievas vadina savo sūnumis ir dukromis. „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!“ skelbia apaštalas Jonas. Mes tapome Dievo vaikais per įvaikinimą, per Krikštą, kai atgimę iš vandens ir Dvasios kaip šakelės buvome įskiepyti į vynmedį. Po Krikšto „pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai,“ sako apaštalas Paulius. „Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi.“ Kai tikėjimu ateiname pas Jėzų ir mums bažnyčioje jis sako: „Mano, sūnau, mano dukra, tavo nuodėmės atleistos.“

Bet kaip tas ligonis, mes šiame pasaulyje dažnai esame susaistyti su savo neštuvais. Mus stabdo tas senasis, nuodėmingas žmogus, su kuriuo turime kasdieną kovoti. Dėkokime Dievui, kad Krikšto malonė mumyse tęsiasi visą gyvenimą. Kasdieninis krikštas yra mūsų atgaila, mūsų kova su senuoju „aš“. „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą,“ moko apaštalas Paulius. Kasdieną per atgailą mumyse turi vis labiau prisikelti naujas žmogus, kad Dievo malonės dėka pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą, eitume šventėjimo keliu. Su Jėzaus pagalba mes turime pakilti nuo tų neštuvų – „atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo ... ir apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume.“

Ateiti pas Jėzų mums gali trukdyti pasaulis. Dvasine prasme pasaulis yra toji žmonių minia, kuri nepraleido ligonio pas Jėzų. Tas stogas dvasiškai reiškia pasaulio išminties paveiktą mūsų protą. Žmogus dažnai mąsto jusliškai. Jo protas būna surakintas jo paties nuodėmių, pasaulio malonumų ir blogų įpročių. „Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“ Prašykime, kad Dievo Dvasia apšviestų mūsų protą.

Daugelio dalykų neįmanoma paaiškinti pasaulio išmintimi. Ar protu mes galime paaiškinti maldos galią, Kristaus esamybę Sakramento duonoje ir taurėje? Ar protu ir fizikos dėsniais galime pažinti Dievą? Ne! Dievo neįmanoma pažinti filosofiškai ir matematinėmis formulėmis, nes pas jį galioja kitokia matematika. Jis duoda ir tam paskutiniam denarą – vienos dienos užmokestį, nors anas vynuogyne tedirbo tik vieną valandą. Jis tam atgailaujančiam nusikaltėliui ant kryžiaus atleidžia nuodėmes ir pažada Rojų. Tepraardo Šventoji Dvasia mūsų proto stogą, teapšviečia ji mūsų mintis, kad pažintume Šventame Rašte apreikštą Jėzų Kristų – Dievo galybę ir išmintį, ir pas jį ateitume. Tepadeda mums Dievas. Amen.