“Tu netoli nuo Dievo karalystės!” Taip Jėzus atsakė tam Švento Rašto aiškintojui, kuris sutiko, kad gyvenime svarbiau už viską yra mylėti Dievą visa širdimi, siela, protu ir jėgomis, o savo artimą kaip save patį. Nepaisant jo pritariančio atsakymo, Jėzus jo nepriskyrė prie išgelbėtų karalystės vaikų.

Rašto žinovas prieš tai Jėzaus paklausė: “Koks yra visų pirmasis įsakymas?” Nors tai nebuvo nuoširdus klausimas, Jėzus į jį atsakė nuoširdžiai, kad ir mes pažintume Dievo valią ir ją vykdytume.

“Pirmasis yra šis“, tarė jam Jėzus „Mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu.”

Dievo įstatymas ir meilė yra šios evangelijos tema. Dievas davė žmogui įstatymą, kad nustatytų teisingus santykius tarp jo bei mūsų ir tarp mūsų bei artimo. Šios dvi įstatymo pusės atsispinti dvejose įstatymo plokštėse, kurias Dievas perdavė Mozei. Pirmoje yra įsakymai apibrėžiantys ryšį su Dievu. Joje Viešpats praneša, kad jis yra vienintelis Dievas, kad jo vardas yra šventas ir paliepia mums švęsti šventą dieną. antroje – likusieji septyni įsakymai, nurodantys kaip turime elgtis artimo atžvilgiu. Antroji įstatymo plokštė yra tai, ką pasaulis šiandien vadina etika, tačiau kalbėdamas apie moralę pasaulis nemini jos šaltinio – Dievo.

Dievo valią žmogus gali vykdyti iš baimės ir iš meilės. Tai mes matome iš katekizmo, kur prie kiekvieno įsakymo paaiškinimo pridėti žodžiai: „Mes turime Dievo bijoti ir jį mylėti“.

Pažvelkime į aštuntą įsakymą. Dievas mums sako: „Neliudyk melagingai prieš savo artimą.“ Viešpats draudžia melagingai liudyti prieš artimą teisme ar kitomis aplinkybėmis, jį apšmeižti, apkalbėti, suteršti jo garbę. Žmogus turi to vengti iš baimės Dievui, nes Viešpats už tai numato bausmę. Kitame įsakyme Viešpats sako: „Negeisk savo artimo namų.“ Jis panašus į septintą įsakymą "nevok", tačiau kai žmogus ką nors pavagia ir yra susekamas, visiems aišku, kad jis vagis. Tuo tarpu devintuoju įsakymu Dievas draudžia įvairiomis klastomis ieškoti „legalių“ ar "pusiau legalių" būdų, kaip ir artimo išvilioti turtą. Išviliojęs tariama teise nusidėjėlis vaizduoja save teisiu visuomenės akyse. Mes turime vengti tokių nuodėmių ne tik iš baimės pasaulietiniam įstatymui, kuris irgi numato bausmę, bet iš baimės Dievui. Dievo ranka, žinoma, gailestinga. "Viešpats yra kantrus ir lėtas pykti," liudija psalmė, bet kai jo ranka tvoja, žmogui maža nepasirodo. Neveltui Patarlių knyga sako: „Dievo baimė yra išminties pradžia.“

Bet įstatymą mes galime vykdyti ir iš meilės Dievui bei artimui. Kai mes girdime šmeižiant artimą, meilė Dievui mus verčia jį užtarti, gerai apie jį atsiliepti ir gera jam linkėti. Kai mes regime ką nors siekiant klasta ar tariama teise užgrobti artimo turtą, iš meilės Dievui mes turėtume artimui padėti jį apsaugoti. Šiandien į bažnyčią mes atėjome vykdydami trečią Dievo įsakymą, bet ne iš baimės, o iš meilės Dievui, norėdami išgirsti jo žodį ir priimti Sakramentą. Taigi, mums, tikintiesiems, aukščiau nei baimė yra meilė, nes meilės vedamas žmogus padarys žymiai daugiau, net motyvuojamas baimės. Todėl apaštalas Paulius laiške Romiečiams sako: „Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli kitą, tas įvykdo įstatymą. ... Meilė nedaro nieko pikta artimui. Taigi meilė ­ įstatymo įvykdymas.“ Laiške Kolosiečiams jis išplėtoja šį mokymą, sakydamas: „Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso to tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis.“

Mes, krikščionys, turime vadovautis meile, nes „Dievas yra meilė“, rašo apaštalas Jonas Bažnyčiai. „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę,“ sako jis. „Kas bijo“, tai yra kas vykdo Dievo valią iš baimės, „tas dar netobulai myli.“

„Kokį pavidalą turi meilė, kokią formą, kokią figūrą?“, klausia Bažnyčios tėvas Augustinas. Kokias kojas, kokias rankas? Niekas negali to pasakyti. Bet ji turi kojas – jos neša tave į bažnyčią. Ji turi rankas: jos pasigailėdamos išsitiesia į vargšus. Ji turi akis: su jomis pažįsta kenčiančius. Ji turi ausis, apie kuria Viešpats sako: „Kas turi ausis klausyti – tesiklauso.“

Taigi Jėzus sutraukia visą Dievo įstatymą į vieną žodį „meilė“. Bet kodėl, tam Rašto žinovui, kuris su juo sutiko, Viešpats nepasakė: „Tu jau esi Dievo karalystėje“, o tik: „Tu esi netoli nuo jos!“?

Atsakymas slypi žodžiuose kaip mes turime mylėti Dievą. Jėzus paaiškina: „Visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis.“ Kuris iš mūsų pajėgiame taip mylėti Dievą, o artimą kaip save patį?

Į Dievo karalystę mes įžengiame tik per Jėzų Kristų. Dangiškasis Tėvas siuntė į žemę savo Sūnų, kad savo kryžiaus mirtimi ir prisikėlimu mus išgelbėtų iš nuodėmės bei mirties ir atvertų vartus į Dievo karalystę. Net jei ir stengiamės visomis jėgomis mylėti Dievą, vis tiek savo sąžinėje žinome savo trūkumus ir suklupimus, matome, kaip sunku savo jėgomis į ją įžengti, o jei tai ir būtų įmanoma, mes niekada nežinotume, ar jau esame joje ar dar tik netoli jos. Mums tai būtų menka paguoda, ypač mirties valandą. Jėzus savo kryžiumi atleidęs mūsų nuodėmes, užpildęs visas spragas, kuriomis nepajėgėme pilnai įvykdyti Dievo įsakymų, atvėrė mums vartus į dangiškojo Tėvo karalystę.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate apsunkinti, ar jus atgaivinsiu,“ sako jis šiandien. Jis kviečia mus ateiti prie jo žodžio, nes "kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius.“ Jis kviečia mus priimti jo išganingą malonę Altoriaus sakramento duonoje ir taurėje. „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą.“

Dievo meilė viršija mūsų netobulą meilę, uždengia visus jos trūkumus, ir ši meilė atsiskleidė Jėzuje Kristuje. Dangiškasis Tėvas „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus mirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,“ evangelisto Jono liudijimą papildo apaštalas Paulius. Mūsų meilė Dievui tėra tik silpnas, bet nuoširdus atsakas į jo meilę, parodytą Jėzuje Kristuje. „Mes mylime jį, nes jis mus pirmas pamilo.“ Amen.