Pjūties padėkos šventė
Du broliai ginčijosi dėl turto po tėvo mirties. Tėvas neparašė testamento, todėl jie niekaip nesugebėjo to turto taikiai pasidalinti ir vienas kitą kaltino apgavyste. Nenorėdamas eiti pas žemišką teisėją, vienas jų atėjo pas Jėzų ir sakė: “Mokytojau, liepk mano broliui pasidalyti su manimi palikimą.” Bet Jėzus atėjo iš dangaus ne tam, kad būtų mūsų žemišku teisėju ar turtų dalytoju. Jis atėjo užtarnauti mums amžinąjį gyvenimą, kad per jo kraują gavę nuodėmių atleidimą amžinybėje išgirstume žodžius: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“
Pjūties padėkos šventėje Bažnyčia dėkoja Dievui už šiais metais išlietą palaimą. Mes dėkojame Dievui, kad jis laimino žemę derliumi ir už visas kitas dovanas, reikalingas mūsų kūno gyvybei išlaikyti. Tikintis žmogus, nors jis kaip ir kiti triūsia savo rankomis, šiame gyvenime įžvelgia Dievo apvaizdą. „Tu atveri savo ranką ir patenkini kiekvienos gyvos būtybės troškimą,“ sako jis Dievui maldoje. „Jis parūpina žemei lietaus, kalnuose želdina žolę. Jis duoda pašaro gyvuliams ir lesalo varnos jaunikliams,“ Dievo apvaizdos darbus skelbia psalmistas. „Dėkui Dievui už jo neapsakomą dovaną!“ taria tikintysis su apaštalu Pauliumi.
Ši šventė mus, apsirūpinusius žemiškomis gėrybėmis, ragina neužmiršti dangiškųjų. Ji moko mus tapti turtingais pas Dievą, krauti gėrybes ne tik į žemiškus kluonus ar į banko sąskaitą, bet brandinti geradarybės vaisius – būti dosniais ir gailestingais, aukoti Dievo vardo garbei. „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių!“ kviečia apaštalas. „Kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“
Jėzus atsisakė dalyvauti žemiškų turtų dalybose. Tam broliui jis atsakė: “Žmogau, kas gi mane skyrė jūsų teisėju ar dalytoju?” Jėzus mus kviečia nežvelgti į turtą kaip išsigelbėjimo šaltinį, nes turtas savaime laimingo gyvenimo negarantuoja. Priešingai, apaštalas sako: „Visų blogybių šaknis yra meilė pinigams. Kai kurie, jų geisdami, nuklydo nuo tikėjimo ir patys save drasko aibe skausmų.“ Turtingas žmogus susiduria su daugeliu pagundų. Nuodėmės gali taip surakinti jo sielą, kad net „kupranugariui bus lengviau pralysti pro adatos skylutę, nei jam patekti į Dievo karalystę.“ Jėzus ypač ragina saugotis godumo. Tam broliui ir visiems šalia buvusiems jis tarė: „Saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto.“
Mūsų turtas savaime nėra jokia blogybė. Derlius ar kitokiu darbu uždirbtos gėrybės yra Dievo palaimos dovana. Turtas yra neutralus dalykas. Jis gali būti pakreipiamas tiek kilniems, tiek blogiems tikslams. Tam jaunuoliui, kuris siekė tobulybės ir klausė: „Ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą? Jėzus atsakė: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje.“ Jėzus mus ragina naudoti žemiškas gėrybes, ypač kai patiriame perteklių, kilnesniems tikslams. „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas… Duokite, ir jums bus duota... Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“ Patarlių knyga sako: „Vieni dosniai dalina ir turtėja, kiti pasilaiko daugiau negu reikia, bet dar labiau nuskursta.“
Tie gerai užderėję turtuolio laukai irgi buvo Dievo palaimos vaisius. Viešpats „juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų,“ sako Jėzus. Kadangi turtas neutralus dalykas, turtuolis teisingai pasielgė, kai nusprendė pasistatyti didesnes daržines, kad Dievo duotos gėrybės nepasiliktų laukuose ir nesupūtų. Juk ir Jėzus dykumoje padauginęs duoną liepė surinkti trupinius, „kad niekas nepražūtų.“
Bet Dievas žvelgia į širdį. Mes matome tik išorinius sprendimus, o Dievas regi slaptas jų motyvacijas ir siekius. Turtuolis į turtą žvelgė kaip į savo išganymo šaltinį, iš jo darė stabą, pavertė tai savo netikru dievu – Mamona. Neįmanoma tarnauti dviems ponams, sako Jėzus. „Vieną žmogus mylės, o kito nekęs, prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers.“ „Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“ „Jei didėja turtai, nepririškite prie jų savo širdies,“ įspėja psalmė.
Turtuolio tarnavimas Mamonai atsiskleidė pokalbyje su savo siela. „Kai sugabensiu visus javus ir visas gėrybes,“ kalbėjo jis savyje, „tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“ Kitaip tariant, visas gėrybes jis naudos tik savo naudai – pasilinksminimams, kūno geismų tenkinimams ir panašiems dalykams.
Ar jis dalinsis su artimu duonos kasniu? Ne! Jis yra tas turtuolis, prie kurio vartų guli vargšas Lozorius, tačiau jis neduos net trupinių nuo savo stalo. Turtuolio šunys rodo didesnį gailestingumą, nes jie atbėga pas Lozorių ir laižo jo votis. Savo turtų dalies jis nepakreips kilnesne linkme, nes jis tarnauja Mamonai. „Tokių dievas pilvas ir jų garbė gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus,“ sako apaštalas. „Jų galas – pražūtis,“
Taip savyje svarstė šis turtuolis. „Nugriausiu daržines, pasistatysiu didesnes ir į jas sugabensiu visus javus ir visas gėrybes.“ Jis ėmė pasitikėti ne gyvuoju Dievu, o pinigais. Jis manė, kad Mamonos laiminamas ilgai gyvens, kasdieną džiaugsis gyvenimu. „Manoji siela, tu esi gausiai apsirūpinusi, todėl dabar jau ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!“
„Kvailuti, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?“ tarė jam Dievas.
Ar mes kartais savyje taip nepamąstome? Mūsų vidinį pokalbį girdi Dievas, visi mūsų sielos žodžiai pasveriami danguje. „Gailestingas ir maloningas yra Viešpats,“ bet jei jis mato, kad žmogaus širdis ima jo išsižadėti ir tarnauti Mamonai, vieną dieną jis gali ištarti: „Kvailuti!“
Nebūkime aukso vergais, ragina bažnyčios tėvas Bazilijus Didysis. Goduoliui jis kalba: „Tu matai tik auksą, galvoji apie auksą, jį sapnuoji, jo trokšti budėdamas. Kaip bepročiai mato ne tikroviškus dalykus, o tik savo aistros vaizdus, taip tavo velnio apsėstoji siela – auksą ir sidabrą. Mieliau matai auksą negu saulę. Tu viską norėtumei paversti į auksą, tam skirti visi tavo jausmai ir troškimai. Ko tik tu nesugalvoji ir ko nedarai dėl aukso? Javai tampa auksu, vynas sutirštėja į auksą, vilna virsta auksu... Vis tiek tavo godumui nėra galo, ir tu niekados nesi sotus... Jei vykdytumėte mano patarimų, turėtumėte visas savo sandėlių duris atidaryti, kad turtui kuo plačiausią išėjimą suteiktumėte.“
Pjūties padėkos šventė moko meilę Dievui ir artimui išreikšti gerais tikėjimo darbais. Ji kviečia mus tapti turtingais pas Dievą – puoselėti dosnumo dorybę, kuri yra priešingybė godumui. „Pasidalink su alkstančiu savo duona, priglausk pastogėn vargšą ir benamį, aprenk nuogą, neatsuk nugaros saviesiems,“ ragina mus pranašas Izaijas. „Tada tartum aušra užtekės tavo šviesa, ... tavo teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos.“ Išgelbėjami mes esame iš Dievo malonės per tikėjimą į Jėzų Kristų, per jo atperkančią auką už mūsų nuodėmes, tačiau širdies tikėjimą gražiai papuošia geri darbai. Tai tas lobis, kuris išlieka danguje, kurio vagys nepavogs ir kandys nesugrauš. Kaip maloningai tikintiesiems skambės Jėzaus žodžiai: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! ... Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ Amen.