Šiandienos evangeliją Jėzus sutraukia į vieną sakinį: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ Jis kartu mūsų klausia, kokią vietą užima Dievas mūsų gyvenime? Ar mes pasitikime Dievo apvaizda, ar esame kaip tie pagonys, kurie rūpinamės tik materialiais dalykais juose regėdami gyvenimo prasmę?

Girdėdami šią evangeliją mes kažkaip pirmiausia išgirstame ne pagrindinę Jėzaus mintį, o žodžius: „Per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite.“ Savyje mes klausiame, kaip tuo nesirūpinti? Juk tai pagrindiniai dalykai mūsų kūno gyvybei palaikyti. Neištraukime šių žodžių iš bendro evangelijos konteksto, nes ne tai Jėzus pabrėžia evangelijoje. Jis paliudija, kad šie dalykai mums būtini, tačiau kelia klausimą, ar tai turi būti didžiausia vertybė mūsų gyvenime?

Jėzaus žodžiai nepaprastai tinka šiandieniniam žmogui. Kaip Romos laikais pagonys, taip ir šiandien daug žmonių gyvenimo prasmės ieško tik žemiškuose dalykuose. Jų pagrindinis gyvenimo tikslas yra kuo daugiau užsidirbti pinigų, ištaigingiau apsirengti, prabangiau pavalgyti ir atsigerti. Žmogus tampa savo gyvenimo centru, o jo uždirbtos gėrybės saviraiškos priemone.

Jėzus šia evangelija kalba tikintiesiems, nes tik tikintis žmogus supranta kas yra Dievo apvaizda. Jis primena, kad Dievui rūpi jo sutverta kūrinija, gamtos grožis, visų tvarinių gyvenimas. Dievui miela vandens lelija, kurios žiedas yra puošnesnis už karaliaus Saliamono rūbus. Jam mieli ir dangaus paukščiai ir jų skambi giesmė. Jam miela ir ta laukų gėlė. Kaip gražiai jis ją aprengia, pastebi Jėzus ir klausia: „Jeigu Dievas taip nuostabiai pasirūpina savo žemesniais kūriniais, negi jis yra užmirš žmogų, jo tobuliausią kūrinį?“ „Jūsų net visi galvos plaukai suskaityti.“ Kaip tas paukštelis ieško maisto, kad prasimaitintų, taip ir žmogus turi dirbti, bet Jėzus ragina neužmiršti, kad virš mūsų yra Sutvėrėjas ir kviečia juo pasitikėti. Neišstumkime Dievo iš savo gyvenimo centro. Nepasidarykime kaip pagonys, kurie sudievina kūrinius – maistą, gėrimą, drabužį ir kitus materialius objektus. „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo.“

Krikščionims, kurie bando susivienodinti su pasauliu, kopijuoti pagonišką gyvenimo būdą, Jėzus sako: „Niekas negali tarnauti dviem ponams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai.“

Evangelijoje Jėzus pabrėžia Dievo meilę ir kviečia žmogų pasitikėti jo maloninga valia. „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai?“ Priminęs dangaus sparnuočius, jis vėl klausia: „Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ Karalius Dovydas gyvenimo pabaigoje pripažino: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo palikto teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos.“

Didžiausią meilę Dievas parodė siųsdamas savo Sūnų į mūsų tarpą ir leisdamas jam mirti ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?! Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“ klausia apaštalas Paulius. Ne auksu ar sidabru mes esame atpirkti iš nuodėmių, bet brangiu Kristaus krauju, todėl argi jis nepasirūpins mumis, savo vaikais? Jis tik ragina mus nesusivienodinti su pagonimis, primindamas, kad jis yra Viešpats Dievas, kurio turime bijoti, jį mylėti ir juo pasitikėti.

Iš tiesų daug dalykų mums būtina šioje žemėje kūno gyvybei palaikyti. Jie yra mums kasdienė duona, kuri apima ne tik valgį, gėrimą, bet ir drabužį, šilumą, namus, elektrą, gerą vyrą ar žmoną, gerus vaikus, gerą valdžią. Sakydami „Tikiu į Dievą Tėvą“ mes išpažįstame, kad tikime ne tik, kad jis sutvėrė dangų ir žemę, bet ir maloninga valia, kad jis mumis rūpinasi. Nebūkime nerimastingi, o pasitikėkime Dievo apvaizda. Padarykime viską ką galime, o po to paveskime savo rūpesčius Dievui, "kuris savo jėga gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome." Sunkesnę valandą su psalmistu Dovydu tarkime: „Keliu akis į kalnus ­ iš kur ateis man pagalba? Mano pagalba ateina iš Viešpaties, kuris sukūrė dangų ir žemę.“ Savo nerimu ir sielojimusi mes neprailginsime savo gyvenimo nė per sprindį.

„Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ Dievo karalystė ir teisumas randami per Jėzų Kristų. Jo karalystė yra ten, kur Dievas mums kalba per savo šventąjį žodį, ji yra ten, kur Kristus lanko mus Sakramente savo kūnu ir krauju. Čia Kristus mums padovanoja savo teisumą, grąžina Krikšte padovanotus baltus šventumą liudijančius rūbus. Jo karalystė platesne prasme yra ten, kur skamba giesmė, į dangų kyla malda, puoselėjamas krikščioniškas gyvenimas. Gyvenkime šios karalystės šviesoje jau dabar ir tepakviečia Dievas mus į ją amžinybėje.

Tai yra svarbiausia žmogaus gyvenime, „o visa kita jums bus pridėta,“ sako Jėzus. „Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.“ Pasitikėkime Dievo maloninga valia. Neiškelkime žemiškų dalykų į aukštumas, kaip tai daro pagonys, nesudievinkime materialių dalykų. Jei tektų rinktis tarp Dievo ir mamonos, niekada nedvejokime kieno pusėje atsistoti. Vykdykime šiame pasaulyje savo pašaukimą, atlikime sąžiningai mums pavestas pareigas, bet neužmirškime Jėzaus žodžių: „Viešpatį, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk!“ Amen.