2022-09-18

14 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Passage: Lk 17, 11-19

Raupai buvo baisi liga. Jėzaus laikais ja sirgti reiškė būti tarsi mirusiu, todėl išgijimas ligoniui buvo tarsi prisikėlimas iš numirusių. Viešpats išgydė dešimt raupsuotųjų iš karto, tuo paliudydamas, kad jis yra viso gėrio ir malonės šaltinis. Sunku net įsivaizduoti, kokį džiaugsmą jie patyrė. Jie pasijuto tarsi iš naujo užgimę.

Raupai buvo didelė nelaimė kūnui, tačiau ne mažiau baisios kitos su ja susijusios bėdos – atskyrimas nuo visuomenės. Kadangi liga buvo užkrečiama, susirgusieji turėdavo palikti šeimą, namus. Jie turėdavo apleisti miestą ar gyvenvietę ir laikytis kur nors atokiau. Neveltui jie nedrįso net prisiartinti prie Jėzaus. Pamatę jį, jie iš toli jam šaukė: “Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!” Bet malda jie buvo arti Viešpaties. Psalmė sako: „Viešpats artimas kiekvienam, kas jo šaukiasi, visiems, kas jo nuoširdžiai trokšta.“ Jie iš jo neprašė nei maisto, nei drabužių, bet tik išgydymo, kad jų kūnas vėl būtų sveikas.

Devyni iš jų buvo žydai ir vienas samarietis. Žydai šiaip nekentė samariečių. Nėra laiko gilintis į jų neapykantos priežastis, tačiau pažymėtina, kad susirgus šia liga, jų tautiniai skirtumai išnyko. Visi jie dabar tapo viena atstumtųjų bendruomene. Neatsitiktinai Jėzus keliavo į Jeruzalę taku tarp Samarijos ir Galilėjos. Jis ėjo keliu, skyrusiu dvi tautas, kad įtikėję jie taptų viena Dievo tauta. Jis norėjo, kad jame išnyktų tautų neapykanta ir „būtų sutvertas vienas naujas žmogus“, nes „vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus.“ „Jis įkūrė taiką ir viename kūne kryžiumi abejus sutaikino su Dievu, pats savyje sugriaudamas priešiškumą.“

Dešimt atstumtųjų buvo išgydyti pakeliui pas kunigus. Tais laikais kunigai tirdavo, ar žmogus pasveiko, ar vis dar buvo užsikrėtęs. Nuostabu yra tai, kad Jėzus juos išgydė vien tik savo žodžiu. Prieš tai jis buvo išgydęs raupsuotąjį ant jo uždėdamas savo laiminančią ranką, tačiau šį kartą tik tarė: „Eikite ir pasirodykite kunigams.“ Tai liudija mus apvalančio ir gydančio Dievo žodžio galią. Jono evangelijoje jis sako: „Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas“.

Sugrįžusiam samariečiui Jėzus tarė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Viešpats sako: „Viskas įmanoma tikinčiam!” Bet čia žmogus susiduria su problema, nes daugelis mano, kad tikėjimas yra žmogaus pastangos, jog jie patys savo širdyje gali susikurti tikėjimą, padaryti jį galingu ir veiksmingu. Taip nėra. Mes patys savyje negalime susikurti išganingo tikėjimo, apie kurį liudija Jėzus. Mes galime savyje sustiprinti ryžtą, drąsą, įsitikinimus, bet ne išgelbstintį tikėjimą, nes „tikėjimas ­ iš klausymo, klausymas kai skelbiamas Kristaus žodis.“ Išgelbstintis tikėjimas kyla tik iš Dievo žodžio. "Tikėjimas remiasi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe,“ liudija apaštalas Paulius.

Iš dešimties pasveikusių tik vienas sugrįžo padėkoti. Jis balsu garsiai šlovino Dievą. O kaip su mumis? Kai mūsų gyvenime nutinka kažkas gero, ar mes sugrįžtame pas Jėzų, susitinkame su juo Altoriaus Sakramente ir jam dėkojame? Viena iš septynių savaitės dienų yra skirta Viešpačiui. Ar joje mes šloviname Dievą kaip tas samarietis?

Jėzus paklausė: “Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni?“

Raupai yra baisi kūno liga. Jie plinta ir apraizgo visą kūną, keldami skausmą ir kitus baisius nemalonumus. Dėkui Dievui, kad ši liga pasaulyje jau yra beveik įveikta. Tačiau žmogaus bėdos yra ne tik kūne, bet ir sieloje. Dvasine prasme raupai yra nuodėmės simbolis, kuri užteršia sielą ir ją naikina. Gal būt mes nesergame kūniškai, tačiau mūsų sielos yra užkrėstos įvairiomis nuodėmėmis, tarp kurių ne paskutinė yra nedėkingumas. Tikraisiais raupais šiandien pasaulyje suserga labai nedaug žmonių, tačiau kiek daug žmonių serga sieloje. Jie išstumia Dievą iš gyvenimo centro ir ten stato save. Nustojimas jam dėkoti malda ir giesme yra vienas aiškiausių sielos ligos simptomų.

Kadangi tai dvasinė liga, ji gali būti išgydoma tik dvasiniu būdu. Vienintelis vaistas prieš ją yra apvalančio ir gydančio Dievo žodžio galia. „Jūs jau esate švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“, sako Jėzus Jono evangelijoje.

„Už viską dėkokite, nes tokia Dievo valia jums Kristuje Jėzuje“, rašo apaštalas laiške Tesalonikiečiams, ragindamas neužmiršti padėkos. „Visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui“. Dievui mes turime dėkoti ne kokiu nors abstrakčiu būdu, o „per Viešpatį Jėzų Kristų.“ Tas sugrįžęs samarietis dėkojo Dievui parpuolęs Jėzui po kojomis.

Kristaus kryžius rodo, kodėl mes turime dėkoti Dievui. Jame labiausiai „Dievas mums parodė savo meilę“, sako apaštalas, nes ant jo „Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai.“ Kryžiuje Jėzus išlaisvino mus iš nuodėmės bausmės, jame labiausiai atsiskleidė Dievo gailestingumas. Žvelgdami į kryžių ir apmąstydami jame glūdinčią meilę, patirkime, kiek daug Dievas padarė vardan mūsų. „Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!“

Todėl kartu su psalmistu ištarkime: „Šlovink Viešpatį, mano siela, ir nepamiršk, koks jis geras! Jis atleidžia visas tavo nuodėmes ir išgydo visas tavo ligas. Jis atperka tavo gyvastį iš kapo ir apgaubia tave meile ir gailestingumu“. Už visa tai jam dėkokime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Amen.