Palyginimas apie gailestingąjį Samarietį ne tik mus moko gailestingumo ir atsako į klausimą, kas yra mano artimas. Tai Kristaus liudijimas apie amžinąjį gyvenimą. Juk jis ir yra tas gailestingasis Samarietis, kuris atėjo gelbėti to sužeisto keleivio, tos nuodėmių pažeistos sielos, kad šio pasaulio pagundų parblokšta ji nemirtų, bet gyventų amžinai. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas turi amžinąjį gyvenimą.“

Šį Jėzaus mokymą girdėjo ne tik apaštalai. Jo žodžius mokiniams: „Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“, išgirdo ir jo priešininkai. Nes Jėzų sekė ne tik tikintieji, kurie nuoširdžiai ieškojo gyvenimo, bet ir jo priešininkai, kurie tik laukė, kad Jėzus ką nors pasakytų prieš Mozės Įstatymą, kurį vykdydami žydai manė užsitarnaus gyvenimą amžinybėje. Neveltui evangelistas rašo, kad tas įstatymo žinovas klausimą Jėzui uždavė spęsdamas pinkles. „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ paklausė jis.

Nors Jėzų jis gundė labai nekaltai ir atsargiai, Viešpats žinojo, kad tai buvo nenuoširdus klausimas. Todėl tam vyrui Jėzus atsakė: „Tu juk esi Įstatymo žinovas. Ką Mozės įstatymas apie tai sako?“ Anas teisingai atsakė, dešimtį Dievo įsakymų sutraukdamas į vieną sakinį. „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“ Jėzus tada jam pasakė:  “Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.” Tačiau klausimas lieka atviras: Ar mes tikrai mylime Dievą visa širdimi, siela, jėgomis ir protu, o artimą kaip save patį, kad paveldėtume amžinąjį gyvenimą?

Tas Dievo Įstatymo mokytojas turbūt manė, kad Dievą jis myli. Jis neieškojo kitų Dievų, kaip šiandien madinga daryti pasidedant Budos ar kokio netikro dievo atvaizdą. Jis nesikeikė Dievo vardu, kaip šiandien žmonės daro. Jis šventė šventą dieną, kurios daugelis žmonių nebešvenčia. Jis buvo kitoks. Jis mylėjo Dievą! Bet pas jį, atrodo, buvo sunkumų su meile artimui, nes teisindamasis paklausė: “O kas gi mano artimas?”

Palyginimą apie Gailestingąjį Samarietį mes turėtume suprasti gilesne prasme, nes tas žmogus, kuris leidosi iš Jeruzalės į Jerichą nėra vien neatsargus pakeleivis. Jis yra žmogaus prototipas, pirmasis žmogus Adomas. Jame Jėzus vaizduoja žmonių giminę, todėl kalba ne apie konkretų pakeleivį nukentėjusį nuo nusikaltėlių, bet bendrai apie žmogų. „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas.“

Žodis Jeruzalė reiškia „ramybės buveinė“ arba „ramybės šaltinis“. Tai Rojaus arba Dangiškojo miesto simbolis, kuriame „nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto“.

Tas žmogus leidosi iš ramybės buveinės žemyn. Pirmasis žmogus gyveno Rojuje, kur viešpatavo ramybė ir džiaugsmas, bet iš dangiškojo miesto, nuo Siono kalno, jis nusprendė leistis žemyn į Jerichą, tai yra į nuodėmės apimtą pasaulį. Beginklis jis pateko į ginkluotų plėšikų rankas, kurie jį „išrengė, sumušė ir nuėjo, palikdami pusgyvį.“

Dvasine prasme šie plėšikai yra šėtonas ir jo tamsos angelai. Jei žmogus būtų paisęs Dievo mokymo ir vykdęs jo valią, jis nebūtų patekęs į bėdą, bet žmonijos tėvus Adomą ir Ievą, šėtonas gundė nekaltai ir atsargiai. Kaip tas Įstatymo mokytojas gundė Jėzų atsargiai, taip ir šėtonas  klausinėjo. „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?“ Išgirdęs, kad tik vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė nevalgyti, kad žmogus nemirtų, jis toliau kalbėjo: „Jūs tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta.“

Žmogus nusidėjo. Nekalta jo kelionė baigėsi tragiškai. Jis papuolė tarp plėšikų, kurie su juo pasielgė negailestingai. Šėtonas visada pradžioje žmogų gundo nekaltai, o po to „išrengia, sumuša ir nueina, palikdamas pusgyvį.“ [Prisiminkime narkomanų liudijimus. Visi patvirtins, kad jų kelias žemyn prasidėjo "nekaltai" – nuo kanapių.]

Tokiu būdu nuodėmė pažeidė žmogaus prigimtį. „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo.“ Šiandien visi gimstame su įgimtąja nuodėme, pažeista prigimtimi, kuri ragina mus maištauti prieš Dievo valią, skatina nusidėti. Visos nuodėmės, kurias mes padarome, kyla iš šios įgimtosios nuodėmės mūsų kūne, pažeistos mūsų prigimties. Dėl jos mes nepajėgiame mylėti Dievo visa širdimi, siela, protu ir jėgomis, ir artimo, kaip patį save. Tad ar galime savo jėgomis laimėti amžinąjį gyvenimą?

Tas pakeleivis gulėjo leisgyvis. Jam reikėjo gydytojo pagalbos. Ir mūsų valia yra pažeista. Nors mes galime planuoti savo gyvenimą, rytojaus darbus, išganymo klausimu mūsų valia yra paralyžuota. Mes esame tas sumuštas leisgyvis pakeleivis, savo jėgomis negalintis atsikelti. Reikia, kad mūsų gyvenimo keliu eitų Gerasis Gydytojas, kuris mūsų pasigailėtų, Dievas, kuris mus išgydytų.

Pro šalį ėjo žydų kunigas ir levitas. Jie matė tą leisgyvį pakeleivį, bet praėjo kita kelio puse. Jie jo nepasigailėjo. Tie du vyrai yra įstatymo simbolis.

Įstatymas tik pasako, kas yra nuodėmė. Jis ragina jos vengti ir įspėja apie gręsiančią bausmę už Dievo valios peržengimą. „Per įstatymą tik pažįstame nuodėmę,“ sako apaštalas Paulius. Įstatymas savyje neturi gailestingumo. Jis tik liudija kaltę ir skelbia bausmę. „Dėl savo egoizmo ir meilės pasauliui, tu nemyli Dievo“ sako jis. „Tu nepakankamai myli artimą, nes jį įžeidei žodžiu ir darbu, buvai barningas, jam pakenkei, o kai jis papuolė į bėdą, nepadėjai.“

Vis dėlto žmogiška prasme, žydų kunigas ir levitas praeidami pro šalį parodė savo kietas širdis. Jie jį matė, bet jo nepasigailėjo. O jis buvo jų tautietis, jiems artimas žmogus.

Pagalbą jam suteikė svetimtautis Samarietis.

Jėzus save apibūdina žydų nekenčiamo svetimtaučio pavyzdžiu. Jis nesigėdija tokio įvaizdžio, nes jis ir yra tas gailestingasis Samarietis, kuris išgelbėjo mus, nuodėmės parblokštus šio gyvenimo keleivius, iš amžinosios mirties. Kartą žydai jam tiesiai pasakė: „Tu esi Samarietis ir velnio apsėstas.“ Jis neišsižadėjo Samariečio vardo, o tik atsakė: „Aš nesu velnio apsėstas… Iš tiesų sakau jums, kas laikysis mano žodžio, neragaus mirties per amžius.“

Kaip tas Samarietis leidosi žemyn iš „ramybės miesto“ pas tą sužeistą pakeleivį, taip ir Dievo Sūnus žengė žemyn iš dangaus gelbėti sužeistos sielos. „Niekas nėra įžengęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus,  kuris nužengė iš dangaus“, tarė jis.

Praeidami pro šalį kunigas ir levitas neįvykdė įstatymo, kuris be meilės Dievui liepia mylėti artimą kaip patį save. Priėmęs kūną per Mergelę Mariją ir likęs be nuodėmės, Jėzus mūsų vietoje įvykdė įstatymą. Išlaikęs visus šėtono gundymus ir likęs be nuodėmės, „Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą.“ „Taigi, kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo išteisinimą, kad gyventų.“

Samarietis sustojo prie to sumušto, leisgyvio pakeleivio. Jis užpylė ant jo žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas. Vynu jis nuplovė atviras jo žaizdas, nuo jų buvusį purvą, aliejumi jis jas suvilgė. Dvasine prasme tas vynas reiškia Kristaus kraują. „Ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu jūs esate atpirkti..., bet brangiuoju krauju Kristaus,“ liudija apaštalas Petras. „Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą,“ antrina jam Apaštalas Paulius. Aliejus – Dievo malonės simbolis, liudijantis pagalbą, kurią teikia Viešpats. „Tu padengi man stalą mano priešų matomoje vietoje, patepi dosniai mano galvą aliejumi,“ dėkoja Dievui psalmistas.

Ir užkėlęs ant gyvulio jis nugabeno jį į užeigą. Ta užeiga yra Bažnyčia. Joje pavargęs piligrimas po savaitės kelionės gali pailsėti, pasistiprinti maistu. Čia mūsų sielas pastiprina dvasinis valgis – Dievo žodis. Čia Jėzus atgaivina mūsų sielas ir kūnus švenčiausiuoju savo kūno ir kraujo Sakramentu. Čia sielai sugrįžta ramybė ir sveikata.

Bažnyčios tėvas Augustinas sako, kad tie du denarai, kuriuos Samarietis paliko užeigos savininkui, yra du didieji meilės įsakymai, apie kuriuos liudija šiandienos evangelija. Vardan Dievo meilės, Bažnyčia tikinčiuosius įspėja saugotis to žemyn vedančio kelio iš Jeruzalės į Jerichą, kviečia išlikti budriais pagundų akivaizdoje, kad "šėtonas, pasaulis ir mūsų pačių kūnas nenuvestų į netikėjimą, neviltį bei kitas didžias gėdas ir nuodėmes". Ji nuolat primena Dievo meilės įstatymą, susidedatį iš dviejų didžiausių įsakymų: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“

Bažnyčia taip pat praneša kur ieškoti pagalbos, kai nepajėgiame pilnai mylėti Dievo, kaip to reikalauja Įstatymas, kai nusidedame artimui. Kai siela, kaip tas pakeleivis, pasijunta sužeista ir parblokšta šio pasaulio nuodėmių, pagalbos reikia ieškoti gerajame Samarietyje - Jėzuje Kristuje. „Neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti”, liudija apaštalas Paulius. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų - tai Dievo dovana.“ Jėzus yra tas artimas, kuris mums parodė gailestingumą. Amen.