Evangelistas Markus užrašė šią evangeliją, kad per ją atskleistų, jog Jėzus yra Dievo Sūnus. Pranašas Izaijas pranašaudamas apie Kristų pasakė, kad gydymas bus vienas Mesijo ženklų. „Tada aklųjų akys atsimerks ir kurčiųjų ausys atsivers. Tada raišas šokinės kaip briedis ir nebylys giedos.“ Pradėjęs savo žemišką tarnystę Nazareto Sinagogoje, 30-ties metų Jėzus atvertė Izaijo knygos ritinį ir perskaitė žodžius: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane.“ Jis išvardijo gydymo dovanas, kurias suteiks ligoniams, ir ištarė: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“.

Tačiau gydymas nėra pagrindinis Kristaus atėjimo tikslas. Jis atėjo, kad pašalintų mūsų nuodėmes, būtų mūsų Gelbėtoju, nugalėtų mirtį ir pragarą, ir apsaugotų mus nuo amžinojo pasmerkimo. Jis atėjo būti mūsų sielos Gydytoju, kad tie, kurie jį tiki, gyventų amžinai.

Tą kurčnebylį pas Jėzų atvedė draugai. Jie yra artimo meilės ir gailestingumo pavyzdys. Tačiau meilė pasireiškia ne vien tik mūsų pagalba artimui jo kūno bėdose ir negaliose. Meilė atsiskleidžia, kai vedame jį pas Jėzų, kai pranešame, kad Dievas mūsų neapleidžia ir mus myli net ligose, kai pakviečiame jį priimti Altoriaus Sakramentą, ypač jei mūsų brolis ar sesuo tai buvo pamiršę. Juk savo kūnu ir krauju Sakramente susivienijęs su mumis Kristus perduoda malonę ne tik sielai, bet ir kūnui, nes, kol čia gyvename, sielos nuo kūno negalime atskirti. Meilė, tai mūsų liudijimas artimui, jog Dievas mus „pirmas pamilo ir atsiuntė savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“

Draugai Jėzaus paprašė uždėti ant jo ranką. Uždėti ranką Biblijoje reiškia palaiminti. Kitą kartą žmonės pas Jėzų vedė vaikučius, kad jis uždėtų ant jų rankas ir pasimelstų. Kai apaštalai draudė vaikučiams jų nerūpestingais klausimais varginti Viešpatį, Jėzus juos subarė, ir uždėjęs rankas ant vaikučių palaimino juos. Ir žydų dvasininkų buvo prašoma uždėti rankas. Fariziejai darydavo tai viešai, kad į save atkreiptų dėmesį, tačiau Jėzaus tokia garbė nedomino. Apie save jis liudijo: „Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“ Todėl jis pasivedė kurčnebylį toliau nuo žmonių akių.

Šiandien kai meldžiamės, mes tradiciškai užsimerkiame ir nulenkiame galvas, tačiau senovės laikais šventieji melsdamiesi pakeldavo akis į dangų. „Keliu akis į tave, į tave, kuris sėdi dangaus soste!“ sako psalmistas. Žvelgdamas į dangų Jėzus parodo iš kur tam kurčnebyliui ateis išgydymas. Aprašyti gestų veiksmai, kuriuos jis atlieka ligoniui, vaizdžiai liudija, kad jo žmogiškasis kūnas yra apdovanotas dieviška galia. Jei mes nuo Adomo paveldėjome pažeistą žmogaus prigimtį, tai per Šventąją Dvasią įsikūnijęs Mergelėje Marijoje, Kristus savo kūne atstatė žmogaus prigimties tobulumą, kokį ir mes paveldėsime amžinybėje.

Išgydymo metu aiškiai atsiskleidžia abi Kristaus prigimtys, liudijančios, kad jis yra tikras Dievas, gimęs iš Tėvo prieš visus amžius, ir tikras žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos. Pažvelgdamas į dangų Jėzus atsiduso kaip tikras žmogus, kuris malda kreipiasi į Dievą, tačiau būdamas Dievas, po to jis garsiai ištaria „Efata“ ir vienu žodžiu išgydo ligonį.

Išgydęs negalią Jėzus paliepia niekam apie tai nepasakoti. Jis didžiuosis ne išgydymo darbais, bet verčiau žvelgs į būsimą savo kryžių ir pažeminimą. Ten jis atliks mūsų išgelbėjimo darbą.

Bet ar gali likti paslėptas miestas, kuris pastatytas ant kalno? Toks miestas bus matomas iš visų pusių, o naktį jis švies iš toli lyg uždegta tamsoje žvakė. Taigi, kuo labiau jis jiems draudė, tuo plačiau jie jį skelbė. Visus apėmė nuostaba. Žmonės labai stebėjosi ir kalbėjo, kad jis viską gerai padarė. Jis daro kurčiuosius girdinčiais ir nebylius kalbančiais.

Evangelija turi ir dvasinę prasmę. Kurčnebylio pavyzdžiu, ji parodo žmogaus nuodėmingą prigimtį. Dauguma žmonių, nors puikiai girdi ir kalba, lieka kurti Dievo žodžiui. Jie geriau kalbės apie bet ką, bet ne apie Dievą, ne apie išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Žmogus gali valandų valandas klausytis žinių per radiją ar televiziją, o neateiti valandėlei į bažnyčią ir tokiu būdu likti kurčias Dievo žodžiui. Neveltui Jėzus sako: „Kas turi ausis klausyti, tesiklauso.“ Jėzus mus ragina nepriimti mūsų klausos kaip savaime suprantamo dalyko, nes vieną dieną ji gali susilpnėti ir tada net norėdami Dievo žodžio nebeišgirsime.

O tuos, kurie girdi, evangelija ragina atlaisvinti liežuvio ryšį. Niekas negali pasakyti „Jėzus yra Viešpats“, jei Šventoji Dvasia jo to neparagina. Jeigu mes turime Šventąją Dvasią ir galime ištarti: „Jėzus yra Viešpats“, nelaikykime užrišto liežuvio, bet garsiai tai skelbkime. Kaip tie žmonės kalbėkime: “Jis visa gerai padarė mūsų labui! Jis daro, kad net kurtieji girdi ir nebyliai kalba.“

Dekapolis ženklina vietovę, kuri turėjo dešimtį miestų. Dvasiškai tai reikštų Dekalogą – Dievo Įstatymą. Jis primena dešimtį Dievo įsakymų, kuriuos turime vykdyti. Žmonės mėgsta kurti naujas moralės taisykles. Nekurkime jų, nes jos yra perteklinės. Dievas davė tik 10, kurios moralės, arba kalbant šiandienos terminais, etikos, pagrindas.

Kurčnebylio atvedimas Dekapolyje reiškia, kad mums neužtenka 10 Dievo įsakymų. Jie atskleidžia mūsų nuodėmes ir kviečia mus atgailai, bet jie neteikia paguodos. Reikia, kad Dievas ant mūsų uždėtų savo maloningą ranką ir palaimintų. Kaip Jėzus įdėjo pirštus į ligonio ausis, reikia kad Dievas ir į mūsų ausis įdėtų savo pirštus, tai yra, kad Šventoji Dvasia, kuri Biblijoje vadinama „Dievo pirštu“, mus apdovanotų savo malonės dovanomis. Jos dėka mes sužinome, kur ieškoti Dievo malonės. „Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų.“

Bažnyčios tėvas Jeronimas sako, kad seilės, kuriomis Jėzus pirštu palietė kurčnebylio liežuvį, dvasine prasme reiškia Dievo išmintį. Evangelijos žodžiu Šventoji Dvasia suvilgo mūsų kietas lūpas, ir jos dėka nuo nuodėmių nuvalytomis lūpomis mes pajėgiame ištarti: „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės Sutvėrėją, ir į jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris mus atpirko, ir į Šventąją Dvasią, mūsų šventintoją.“

Tad tegul Dievas Šventoji Dvasia savo pirštu atveria mūsų ausis jo žodžiui, kad girdėdami jį girdėtume ir klausydami jį suprastume. Teatpalaiduoja jo evangelija mūsų liežuvio ryšį, kad mes netylėtume, o išpažintume krikščionišką tikėjimą, tesuvilgo Šventoji Dvasia savo malone mūsų suskerdėjusias lūpas, kad mes kalbėtume „psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedotume ir šlovintume savo širdyse Viešpatį, visuomet ir už viską dėkodami Dievui Tėvui mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.“ Amen.