Savo ašaromis Jėzus paliudijo būsimą Jeruzalės ir žydų šventovės sugriovimą. Tai įvyko imperatorių Tito ir Vespasiano laikais. Nekyla abejonių, kad apie juos ir jų kariuomenę kalba Jėzus, kai sako: „Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavimi.“

Jėzus priduria: „Priešas nepaliks tavyje akmens ant akmens.“ Žydams sukilus prieš Romos valdžią, imperijos kariuomenė apjuosė miestą ir jis buvo visiškai sugriautas. Nors miestas vėliau buvo atstatytas, jis nebebuvo toks, kaip anksčiau. Jame nebeliko žydų šventovės.

Jeruzalės sunaikinimas buvo Dievo bausmė, nes miestas nepažino jo Sūnaus aplankymo meto. Dievo Sūnus atėjo į žemę per įsikūnijimo slėpinį, tačiau Jeruzalė jį atmetė, nekreipė dėmesio į jo mokymą ir įspėjimą apie ateities laikus. Nepažinę jų aplankymo meto, miesto gyventojai atidavė jį kryžiaus mirčiai. Negana to, dėl žydų vykdyto persekiojimo, po Šv. Stepono kankinystės ir po Jeruzalės vyskupo Jokūbo mirties, krikščionys buvo priversti palikti miestą. Jie ėmė glaustis Sirijoje, Mažojoje Azijoje, tai yra dabartinės Turkijos teritorijoje, kur jie skelbė žmogaus išgelbėjimą per Jėzų Kristų. Jei jų dar buvo likę Jeruzalėje, jie prisiminė Jėzaus įspėjimą: „Kai matysite Jeruzalę, supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste, teišeina iš jo, kas apylinkėse, tenegrįžta. ... Baisi nelemtis užklups kraštą ir rūstybė šią tautą. Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvaryti nelaisvėn į įvairius kraštus, o Jeruzalę mindžios pagonys, kol baigsis pagonių laikai.“ Atvykus sukilimą malšinti žiaurumu pasižymėjusiai Romos kariuomenei, krikščionių jau nebebuvo Jeruzalėje, nei Izraelyje. Miestas buvo visiškai sugriautas. Jame neliko akmens ant akmens.

Atpirkėjas iš anksto verkė dėl miesto, nes Jeruzalė nekreipė dėmesio į jo pranašiškus žodžius. „O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių.“ Užvėrusi akis Kristaus mokymui, Jeruzalės dukra nepažino Jėzaus teikiamos ramybės.

Neveltui po to Jėzus atėjo į šventyklą ir ją išvalė nuo prekiautojų. Ar ne šventykla buvo toji vieta, kur per skelbiamą Dievo žodį žmonės turėjo pažinti ramybę? „Parašyta: Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne,“ pasakė Jėzus susirinkusiems. Prekiautojų išvarymu Jėzus kvietė žmones atsiversti ir priimti Dievo žodį į širdis. Evangelistas sako, kad po to „jis kasdien mokė šventykloje.“ Tuo tarpu tarpu aukštieji kunigai ir tautos seniūnai svarstė, kaip jį pražudyti. Dar tą pačią savaitę jie jį suėmė ir pagonių rankomis prikalė prie kryžiaus. Iš tiesų Jeruzalė nepažino jos aplankymo meto.

Evangelija turi gilią dvasinę prasmę. Visos Senojo Testamento aukos nurodė į Jėzaus auką ant kryžiaus. Jos priminė Dievo pažadą atsiųsti Gelbėtoją, kuris savo krauju atpirks ir išvaduos žmones iš nuodėmių. Jeruzalės šventykla vėliau nebuvo atstatyta. Ji tapo nebereikalinga, nes Dievas įsteigė savo Bažnyčią.

Šventovės išvalymu Jėzus parodo, kad net jei bažnyčioje yra visi regimi jos išoriniai ženklai: altorius, suolai, žvakės, kryžius, vargonai, tai dar nereiškia, kad ji yra tikroji bažnyčia. Jeigu joje neskelbiamas Kristus, neliudijama, kad jo pralietas nekaltas kraujas nuplauna mūsų nuodėmes, ji nėra tikroji Kristaus bažnyčia. Nes tikroji bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, kurioje garsiai liudijamas Kristaus evangelijos žodis apie išgelbėjimą per jo pralietą šventąjį kraują ir teikiami krikšto bei altoriaus sakramentai. Per šias Dievo malonės priemones Jėzus tikintiesiems perduoda nuodėmių atleidimą, o juk kur yra atleidimas, ten ir Dievo malonė bei išgelbėjimas.

Dvasine prasme evangelija kviečia mus gyventi maldingą krikščionišką gyvenimą. Apaštalas Paulius klausia: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla ­ tai jūs!“

Dievo šventykla yra mūsų kūnas, kuriame per Dievo žodį ir Altoriaus sakramentą apsigyvena Šventoji Dvasia. Jėzus mūsų, kaip  Jeruzalės žmonių, klausia, ar mūsų kūne gyvena Šventoji Dvasia? O gal mes jį pavertėme plėšikų lindyne? „Kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa“, primena apaštalas.

Pamatęs miestą Jėzus verkė. Jėzus verkia ir kai mato savo išrinktuosius žmones pasitraukiančius iš teisingo gyvenimo būdo, kurie, kaip liudija Patarlių knyga, "palieka dorumo kelią ir eina tamsybėmis, kurie džiūgauja darydami pikta ir gėrisi pikta darančių nedorų žmonių klasta, kurių takai iškrypę ir gyvenimo būdas suktas.“ Nes jei užkietintos širdys žinotų apie gręsiančią Dievo bausmę už nuodėmes, jos kaip Jėzus verktų išrinktųjų ašaromis. Deja, tokie žmonės dažniausia yra praradę Dievo baimės jausmą ir amžinojo teismo žinią, ir nebežino, kas jiems neša tikrąją ramybę.

Todėl apaštalas Paulius laiške Korintiečiams rašo: „Kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ Šventojo Rašto „įvykiai yra mums pavyzdys, kad negeistume blogio, kaip anie geidė.“ „Nepasidarykite stabmeldžiais ..., neištvirkaukime ..., negundykime Kristaus, kai anie  gundė... Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums.“

Pasaulio nuodėmės, kaip tie Romos pagonių kareiviai, šiandien žmogų apsupa ir apgula iš visų pusių. Apaštalo Pauliaus žodžiais, šiame pasaulyje „mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su ... šių tamsybių ... dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose.“ „Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti,“ pataria Dievo vyras.

Bet atsitinka, kad tikėjimo budrumą praradęs žmogus pradžioje įsileidžia lyg ir nekaltą nuodėmę į savo širdį, po to dar kiek sunkesnę, ir tada lieka tik laiko klausimas, kada, kaip sako Atpirkėjas, nuodėmės „parblokš ant žemės tave ... ir nepaliks tavyje akmens ant akmens.“

Mes, tikintieji, neturime būti, kaip tie fariziejai, religingi tik išorėje, o viduje pilni visokiausių netyrumų. Tokiems Jėzus sako: „Jūs valote taurės bei dubens išorę, o viduje esate pilni gobšumo ir nesivaldymo.“ Mūsų kūne per žodį ir sakramentą turi gyventi ne šio pasaulio, o Šventoji Dvasia. „Mano namai turi būti maldos namai, todėl nepaverskite jų plėšikų lindyne.“

Apie tokį vidinį tyrumą kalba apaštalas Paulius, kai moko: „Tad, pametę melus, kiekvienas kalbėkite tiesą savo artimui... Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės! Ir nepalikite vietos velniui. Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam. Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas prireikus ugdo ir duoda malonę klausytojams. Ir neliūdinkite Šventosios Dievo Dvasios, kuria esate paženklinti atpirkimo dienai. Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis. Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.“

Tačiau net šventieji nesigiria savo nuopelnais, o visą garbę atiduoda Kristui. Kartu su apaštalu Jokūbu jie sako: „Juk mes visi dažnai nusidedame“. Jie atkartoja apaštalo Jono žodžius: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.“ Todėl mūsų teisumas Dievo akyse yra ne mūsų asmeninis nuopelnas, o Kristaus teisumas, kurį jis tikintiesiems dovanoja per garsiai skelbiamą Evangelijos žodį ir Altoriaus sakramentą. Kas gi daugiau, jei ne Dievo „Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių?“

Evangelija apie Jeruzalės sugriovimą Jėzus ragina mus išlikti budriais ir siekti pažinti kas šiame pasaulyje mums neša tikrąją ramybę. Tegul mūsų tikėjimas atsispindi krikščionišku gyvenimu, tetampa jis regimas gailestingumo darbuose. Tesivadovauja mūsų širdys apaštalo žodžiais: „Ką žmogus sėja, tai ir pjaus. Kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį, o kas sėja Dvasiai, tas iš Dvasios pjaus amžinąjį gyvenimą. Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, atėjus metui pjausime derlių! Tad, kol turime laiko, darykime gera visiems, o ypač tikėjimo namiškiams.“ Amen.