„Tomis dienomis Ezechijas mirtinai susirgo. Pas jį atėjo pranašas Izaijas, Amoso sūnus, ir jam tarė: ‚Taip sako Viešpats: ‘Sutvarkyk savo namus, nes tu nebepasveiksi, bet mirsi’.“ (Iz 38, 1).

Prancūzų rašytojas ir filosofas Volteras prieš mirtį gydytojui pasakė: „Aš atiduosiu tau pusę savo turto, jei prailginsi mano gyvenimą dar šešiais mėnesiais“. Jis taip stipriai kabinosi į gyvenimą, kad buvo pasiryžęs atiduoti pusę to, ką sukaupė per savo amžių. O kaip drąsiai gyvenime jis burnojo prieš Dievą, nors talentingas žmogus buvo. Deja, mirtis jau dėjo savo šaltą ranką ant jo krūtinės ir joks gydytojas, jokie turtai nebegalėjo padėti. Jam, kaip žydų karaliui Ezechijui pildėsi Viešpaties žodis: „Sutvarkyk savo namus, nes tu nebepasveiksi, bet mirsi.“

Krikščionio požiūris į mirtį yra kitoks. Net jei jį ištiktų staigi mirtis, amžinybė jam nėra nežinomybė. Apaštalas Paulius ją vadina dangiška Tėviške, ir tokia ji mums tapo dėka išganingos Kristaus mirties už mūsų nuodėmes. Kiekvienas krikščionis dar šioje žemėje pakelia savo akis į dangišką tėvynę ir į ją žvelgia kaip į savo gyvenimo tikslą, žinodamas, kad joje bus išvaduotas nuo visų žemiškų skausmų ir vargų. Bažnyčią lankantis, Altoriaus sakramentą priimantis žmogus gyvena tikėjimo gyvenimą. Kadangi jo širdis tikėjimu yra suvienyta su Kristumi, į mirtį jis žvelgia ne su baime ir drebėjimu kaip minėtas filosofas, bet kaip į susitikimą su maloningu Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Su apaštalu jis taria: „Norėčiau mirti ir būti su Kristumi, nes tai daug geriau.“ „Man gyvenimas ­tai Kristus, o mirtis – laimėjimas.“

Viešpaties žodis karaliui Ezechijui skirtas ir mūsų apmąstymui. „Sutvarkyk savo namus,“ sako mums Viešpats.

„Aš skyriau pakankamai dėmesio savo reikalų sutvarkymui. Juk žinau, kad esu žmogus mirtingas“, atsako pareigingas tėvas. „Savo šeimai parūpinau pakankamai lėšų, parašiau testamentą. Visi mano turtiniai dalykai jau tvarkingai sudėti. Kai mane aplankys mirtis, viskas paruošta mano valios vykdymui.“

Bet Viešpats ne tai turi mintyje, kai jis sako: „Sutvarkyk savo namus.“ Išvardinti žemiški dalykai yra svarbūs, tačiau yra ir kitų pareigų, kurios yra svarbesnės už paminėtas. Nė vienas iš žemiškų dalykų neparengs mūsų susitikimui su Dievu. Reikalingas kitoks pasiruošimas – būtent, sielos apvalymas nuo nuodėmių, nes nuodėmė sukelia sumaištį ir betvarkę vidiniuose mūsų namuose. Kol siela apkrauta ir sutepta nuodėmių, tol tavo namai nėra sutvarkyti. Todėl nesvarbu ar mums tai patinka ar ne, reikia tiesiai žiūrėti į Dievo žodžio apreikštą tiesą: „Sutvarkyk savo namus, nes tu mirsi, nebegyvensi“. Juk „žmonėms skirta vieną kartą mirti, o po to teismas.“

Bažnyčios tėvas Augustinas sako, kad iš visų šėtono gudrybių siekiančių mus palaužti nėra dažniau pasitaikančios ir sėkmingesnės, kaip toji, kuria jis mus įtikina atidėti atsivertimą. Šiuos žodžius jis skiria tiems, kurie tiki kad Dievas yra ir kad jis yra gailestingas, tačiau mano, jog jie turės pakankamai laiko atsiversti mirties patale.

„O koks liguistas ir apgailėtinas yra toks mąstymas, nes jis tampa kliūtimi atsivertimui ir leidžia nuodėmei vis labiau įsiskverbti į sielą“, sako Bažnyčios tėvas. „Ši diena, kaip ir rytojus, praeina pro šalį, o ateinanti diena vėl padovanos trumpą rytojų. Vis dėlto, dieną po dienos atidėliodami atsivertimą jūs nesusimąstote, kad mirtis gali jus iš čia išplėšti staiga. Jūs, kurie atidėliojate atgailą ir sakote, jog pasitikite Dievo gailestingumu, nejaugi nematote, kiek žmonių miršta staiga? Jei sutinkate, kad atsivertimas yra geras ir būtinas dalykas, atsiverskite jau dabar. Jei Dievo malonė jums yra svarbi, kodėl ... neskubate gauti tai, kas jūsų manymu yra gėris?“

Dievas per pranašą Ezechielį sako: „Jei nusidėjėlis atgailauja dėl visų savo nuodėmių ... jis tikrai bus gyvas ir nemirs. Nė vienas jo nusikaltimų ... nebus atmenamas; jis bus gyvas dėl savo teisumo darbų.“ Tačiau Augustinas pastebi, kad tikėjimu atšalęs krikščionis tuo gali lengvabūdiškai save guosti, apgaudinėti save tariamu saugumu, lyg pats Dievas jam padeda jaustis saugiau. „Vakar turėjau dešimt nuodėmių, šiandien penkiolika, rytoj sukaupsiu jau dvidešimt. Pasikliaudamas neklystančiu Dievo žodžiu, žinau, kad tą dieną, kai atsiversiu, jis užmirš visas mano praeities nuodėmes ir kaltes... Dievas žada man atleisti, o tu varai mane į neviltį.“

„Negaliu paneigti, kad Dievas davė šį pažadą“, atsako Bažnyčios tėvas, „bet kodėl tada tau neatsiversti šiandien?“ „Kas gali garantuoti, kad dar gyvensi ir išvysi rytojų? Štai kodėl aš raginu visus atsiversti į Viešpatį jau šiandien, vadovaujantis jo žodžiais: ‚Ieškokite Viešpaties, kai galima jį rasti, šaukitės jo, kai jis arti. Tepalieka nusidėjėlis savo kelią! ... Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus.“

Bažnyčios tėvas kviečia mus eiti atgailos keliu, gyventi nuolatos išsilaisvinus iš nuodėmių, tai yra kas sekmadienį jas išpažinti bažnyčioje ir per Kristaus kūną ir kraują Altoriaus Sakramente nuvalyti savo sielas. Taip mūsų sielos namai taps iššluoti ir gražiai sutvarkyti.

„Todėl siekite visuomet išsilaisvinti iš nuodėmių, visada būkite pasirengę ir nereikės jums bijoti didžiosios Teismo dienos, kuri ‚aplankys kaip vagis naktį‘, kad paimtų miegančius... Klausykite, ką jums sako Šventasis Raštas: ‚Aš nenoriu nė vieno mirties! Sugrįžk pas mane ir gyvenk.'" „Mieli broliai ir seserys, giliai apmąstykite šiuos žodžius, ir Dievo malonės dėka išgydykite savo sielas atgailos bei gailestingumo vaistais, kad prieš Kristaus teismo sostą pasirodytumėte ne amžinam pasmerkimui, o vainikuoti nemirtingumu.“

Atvykę į kapines mes prisimename iškeliavusius artimuosius. Dievo žodis mus šiandien guodžia, primindamas, kad tie, kurie gyveno su Viešpačiu ir su juo mirė, jau ilsisi po dienos darbų jo malonės prieglobstyje. Atpirkti Kristaus krauju ir gavę išganymą per bažnyčioje priimtas malonės priemones – per Dievo žodį ir sakramentus, jie tapo nuvalyti nuo kalčių ir jau ilsisi išvaduoti iš vargų, kuriuos patyrė žemėje. Gyvenę tikėjimo gyvenimą, jie tapo tais palaimintais mirusiais, kurie iškeliavo su Viešpačiu, todėl jų sielos šiandien jau yra pilnos ramybės. Tepasilieka jų šviesus atminimas mūsų širdyse.

Tepažadina Dievas ir mūsų širdis atsivertimui. Šventoji Dvasia teneduoda mūsų sieloms ramybės, kol nepradėsime gyventi taikoje su Dievu. Priimkime Gelbėtoją Jėzų Kristų į savo širdis ir jo krauju nuplaukime savo sielos nuodėmes. Nuolatos gyvenkime sutvarkytuose kūno namuose, kad baigę gyvenimo kelionę iš jo malonės paveldėtume palaimintą viltį – amžinąjį gyvenimą. Amen.