Kristus ragina krikščionis būti žemės druska ir pasaulio šviesa. Jis primena apie druską netekusią sūrumo ir šviesos paskirtį šviesti visiems esantiems tamsose. Druska netekusi sūrumo tampa niekam tikusi. Uždegtos žvakės po dubeniu niekas nestato.

Žodžius „žemė“ ir „pasaulis“ Jėzus vartoja kaip sinonimus. „Pasaulis“ Biblijoje turi trejopą prasmę. Pirmiausia jis reiškia visą Dievo kūriniją – ne tik žemę ir visa, kas joje gyvena, bet ir dangų su žvaigždynais. Dievas taip pat sutvėrė ir neregimą dvasinį pasaulį, kuriame gyvena angelai ir į kurį nukeliauja sielos po mirties laukdamos lemtingo Dievo sprendimo paskutinę teismo dieną.

Pasaulis reiškia taip pat ir visą žmoniją. Evangelistas Jonas liudija: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Siuntęs savo Sūnų, dangiškasis Tėvas nori, kad „visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą.“

Trečiąja Šv. Rašto prasme pasaulis reiškia tuos žmones, kurie maištauja prieš Dievą, kovoja prieš jo siųstąjį Sūnų. Jų avangarde šiandien yra ateistai. Tai tai pat tikėjimu atšalę krikščionys, kurie galbūt neneigia Dievo buvimo, tačiau yra sukaustyti nuodėmių ir gyvena tarsi nebūtų Viešpaties. Jie nelinkę atgailauti ir išsivaduoti iš nuodėmių ir kalčių. Jie lyg tiki, kad Dievas yra, bet nori tarnauti dviem ponams: Dievui ir mamonai.

Tikintiesiems, kurie turi Šventąją Dvasią, Jėzus sako: „Jūs esate žemės druska, jūs esate pasaulio šviesa,“ todėl išlikite druska ir šviesa.

Žymus 20 a. vokiečių teologas Dietrichas Bonhoveris kartą pasakė, kad Kristaus „mokiniai ... yra didžiausia vertybė, kurią turi žemė, nes be jų [Dievo akivaizdoje] ji negali tinkamai gyventi.“ Kodėl? Todėl, kad Jėzaus mokiniai skiriasi nuo pasaulio. Jų gyvenimo centre yra Jėzus, jie turi Šventąją Evangeliją, skelbiančią, kad jis mirė už šio pasaulio nuodėmes. Žemėje jie yra vieninteliai žmonės žinantys kelią į dangų per Jėzų, nes jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas.“

Jėzus kviečia būti ne žemės cukrumi, o druska. Viena iš druskos paskirčių yra maisto saugojimas nuo sugedimo. Ji atlieka dezinfekcinę funkciją – naikina bakterijas ir neprileidžia prie jo įvairių parazitų. „Pasilikite žemės druska“, sako jis tikintiesiems.

Druska turi likti sūri, nes „jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?“

Druska pati savaime negali būti nesūri. Ji tokia tampa tik kai susimaišo su priemaišomis. Krikščionis pasidaro ta nesūria druska, kai prie Kristaus mokymo prideda pasaulio priemaišų, ima aiškinti Kristaus žodžius pasaulio dvasioje, arba siekia juos iškreipti pasitelkiant įvairius pasaulio argumentus.

Savo vyskupiškoje maldoje dangiškajam Tėvui Jėzus sako: „Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa.“ Deivo žodis yra nekintantis, tačiau Jėzus meldžia, kad toks jis išliktų mūsų tarpe, kad mes juo būtume pašventinti, kad Šventosios Dvasios pagalba jį priimtume ne kaip žmogaus, o kaip amžinos tiesos žodį.

Apaštalas ragina krikščionis neužsikrėsti pasaulio dvasia. „Mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią.“ Savo atžvilgiu jis klausia: „Ar aš ieškau žmonių palankumo, ar Dievo?... Norėdamas patikti žmonėms, nebebūčiau Kristaus tarnas.“ Laiške Galatiečiams jis liudija: „Man pasaulis yra nukryžiuotas ir aš ­ pasauliui.“

Tikintieji praranda druskos sūrumą ir tylėdami. Pasaulis norėtų, kad krikščionys liktų kur nors kampe. Ten tegu jie daro savo gerus darbus, bet viešai tegu neliudija Jėzaus. Jis nori užčiaupti jų burnose evangelijos žinią apie „nuodėmę, teisumą ir teismą.“ Pasaulis gali gerbti tuos krikščionis, kurie tyli visuotinės amoralės akivaizdoje. Bet „jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti?“ klausia krikščionių Jėzus. „Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti.“

Kai Viešpats sako: „Jūs -­ pasaulio šviesa“, tikintieji sutiks, kad nėra šviesa patys savime. Juk jie irgi yra nuodėmingi, tačiau jų nuodėmės atleistos Kristaus krauju per Krikštą, išpažintį ir Altoriaus Sakramentą. Tikras krikščionis sakys, kad daugiausia kas jis yra, tai tik Kristaus šviesos atspindys. Lygiai kaip mėnulis atspindi saulės šviesą, taip ir krikščionis šviečia tik tiek, kiek jame atsispindi Kristaus šviesa.

Todėl evangelijoje pagal Joną Kristus vadinamas šviesa. „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa.“ Įsiklausykime į maištaujančio ir netikinčio pasaulio atsaką. „Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.“ Šio pasaulio kunigaikštis, šėtonas, siekia užgesinti Kristaus šviesą. Iš tiesų, ši šviesa Didįjį Penktadienį buvo prikalta prie kryžiaus ir žemę gaubė tamsa. Atrodė, kad ji jau užgeso, tačiau trečiąją dieną Velykų saulė, Rytmetinė Žvaigždė, prisikėlė. „Tad tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje,“ ragina prisikėlusi Velykų Saulė.

Pasaulis savo amoralumu šiandien grįžta į Romos imperijos laikus. Anais laikais jo dorovė buvo labai pažeista, tačiau apaštalai ir tikintieji nevožė uždegtos žvakės po dubeniu. Jie skleidė Kristaus šviesą skelbdami jo mokymą ir per jų pačių gerus darbus. Pirmieji krikščionys nesutiko būti įtraukiami į pagonių netyrumus, bet Kristaus šviesoje atskleisdavo tamsos darbus ir kvietė žmones atsiversti. Šiame kontekste apaštalas rašė laiške Romiečiams: „Nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią ­ kas gera, tinkama ir tobula.“ Bažnyčia tapo tuo miestu, kuris pastatytas ant kalno. Kaip švyturys naktį šviečia laivams, taip tas miestas ant kalno ir jo skleidžiama Evangelijos šviesa tapo kelrodžiu visiškoje tamsoje pavargusiam piligrimui. Kristaus kryžius pakeitė žmogaus mąstymą ir atvėrė jam kelią į išganymą.

Ir mus, tikinčiuosius, Jėzus ragina būti tyra druska ir skaisčia šviesa. Pasauliui reikia Kristaus liudijimo. Neatsiprašinėkime, kad esame krikščionys. Liudykime pasauliui Kristaus kryžių, be kurio jis eina į pražūtį. Kreipkime pasaulį į Viešpaties kelius. „Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą,“ primena mums skirtą garbingą užduotį apaštalas Petras. Amen.