Visa žemėje kinta laiko tėkmėje. Net kiečiausias granitas ir plienas veikiami korozijos suyra. Pirmasis žmonijos istorikas Herodotas apie didingus kadaise buvusius miestus ir tautas rašo: “Dauguma senovėje buvusių miestų tapo maži, o tie, kurie mano laikais išaugę, anksčiau buvo maži. Todėl žinodamas, kad žmogiškoji laimė nėra pastovi, pasakosiu lygiai apie didelius ir apie mažus miestus.” Nuolatos keičiasi ir žmogus – jo išvaizda, padėtis visuomenėje. Šiandienos tėvai dar vakar buvo žaidžiantys vaikai. Tie, kuriuos dar vakar lydėjo šlovė, šiandien jau guli kape. “Kaip niekingas, prapuolingas čia žmogaus šis amžius. Kaip migla ūmai užeina ir beregint vėl praeina, amžius taip žmogaus nueina” (Giesmė 497).

Todėl lieka tik padėkoti Dievui, kad pasaulyje yra kažkas nepajudinamo ir nekintamo. Tai Dievo meilė. Kai atvykus į kapines mus aplanko išsiskyrimo liūdesys, prisiminkime Viešpaties meilę.

Mūsų apmąstomuose žodžiuose apaštalas išvardina daugelį dalykų, kurie šiame gyvenime žmones skiria vienus nuo kitų. Vis dėlto jis paliudija, kad nė vienas jų negali "mūsų atskirti nuo Dievo meilės.”

Tarp žmones skiriančių dalykų apaštalas pamini mirtį ir gyvenimą. Iš tiesų, mirtis nutraukia pačius artimiausius dviejų žmonių ryšius. Sielai iškeliavus į amžinybę, kūnas atiduodamas žemei, iš kurios buvo sutvertas: žemė į žemę, pelenai į pelenus, dulkė į dulkes. Bet apaštalas liudija, kad net mirtis negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, nes jo meilės dėka, mirtį lydės prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Regėdamas maloningą Dievo apvaizdą net mirties akivaizdoje, psalmistas Dovydas sako: “Nors einu per mirties šešėlių slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi.”

Nuo Dievo meilės negali mūsų atskirti ir „gyvenimas“. Žmonės pamilsta vienas kitą, bet aplankius gyvenimo sunkumams ir išbandymams, nustoja žavėtis vienas kitu. Tuo tarpu Dievo meilė išlieka pastovi. Tai regėdamas psalmistas Dovydas sako: „Jo gerumas ir ištikimoji meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu Viešpaties namuose.“

Apaštalas pamini angelus ir kunigaikštystes. Šėtonui, kažkada buvusiam grožio angelui, pavyko sugundyti žmogų. Tačiau šio pasaulio kunigaikštis negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, nes “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” Apaštalas Paulius, kuris yra guodęsis, jog jam ir kitiems pirmiesiems krikščionims šiame pasaulyje gausiai tenka Kristaus kentėjimų, sako, kad nei angelai nei kunigaikštystės jų nepajėgia atskirti nuo Dievo meilės. Išvardinęs daugelį dalykų, tarp jų „dabartį ir ateitį, galybes, aukštumas ir gelmes", apaštalas apibendrina: “Joks kūrinys negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės.”

Tačiau kuo yra paremta ši tobula Dievo meilė? Dievo žodis sako, kad mumyse nėra nieko tokio, kas verstų Dievą mus mylėti. “Nuodėmėje mes esame prasidėję ir užgimę”, liudija psalmistas Dovydas. “Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir nuolat man prieš akis mano nuodėmė. Tau, tiktai tau nusidėjau ir padariau, kas pikta tavo akyse,“ ir išpažįsta: „Todėl esi teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki.” Savo prigimtyje mes esame rūstybės vaikai, kurie nusidedame prieš Dievą piktomis mintimis, žodžiais ir darbais, todėl laiške visuotinei bažnyčiai evangelistas Jonas rašo: “Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos.”

Apaštalas Paulius skelbia Dievo šventumą. Jis nurodo į nesibaigiančią jo meilę mums Jėzuje Kristuje. Jėzus Kristus - tikrasis Dievas, priėmė kūną per Mergelę Mariją ir tapo mūsų broliu. Savo mirtimi jis išpirko mus iš nuodėmės ir amžinosios mirties. Kaip liudija katekizmas, „[Jis] mane, prapuolusį ir pasmerktą žmogų, atpirko iš visų nuodėmių, išvadavo iš mirties ir velnio galybės - ne auksu ar sidabru, bet savo šventu ir brangiu krauju bei savo nekalta kančia ir mirtimi, kad aš Jam tikrai tekčiau ir Jo valdomas gyvenčiau Jo karalystėje ir Jam tarnaučiau amžinoje teisybėje, nekaltybėje ir išganyme.” Jėzus Kristus savo mirtimi panaikino viską, kas mus gali skirti nuo Dievo meilės. “Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus.”

Todėl šiandien mes esame išgelbstimi per tikėjimą į Jėzų Kristų. “Dievo teisumas, tikėjimu į Jėzų Kristų duodamas visiems tikintiesiems”, sako apaštalas Paulius. “Mes žinome, kad žmogus yra išteisinamas tikėjimu”, sako jis. Dievas myli kiekvieną tikintį žmogų, nes Kristus atpirkėjas jį pridengia savo teisumu. Šį teisumą mes gavome Krikšte. „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi.“ Jį mes gauname bažnyčioje išpažindami nuodėmes. Jį Kristus mus padovanoja per savo kūną ir kraują Altoriaus Sakramente. Dievo meilę mums užtarnavo Jėzus, todėl apaštalas sako, kad Dievo meilė yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“

Dievo meilė yra tikras mūsų paguodos šaltinis. Per pranašą Izaiją Dievas sako, kad jis mus myli, kaip motina savo vaikelį. “Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, aš tavęs niekada neužmiršiu.” Kristus Dievo meilę atskleidžia palyginimu apie sūnų palaidūną. Išvaistęs Tėvo turtą sūnus prašė vietos tarp tarnų, bet tėvas jį priėmė pabučiavimu. „Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.“

Dievo meilė mūsų neapleidžia net kai tenka nešti kryžių, kai negauname atsakymo į mums rūpimus klausimus. Tokiu metu Viešpats mums kaip Petrui atsako: “Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi.” Tik vėliau patiriame, kad net kryžiuje Dievas veikė mūsų labui. Kitaip ir negali būti, sako apaštalas Paulius. “Jeigu jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, tai kaipgi jis ir visko nedovanotų kartu su juo?!” ir priduria: “Mes žinome, kad viskas išeina į gera mylintiems Dievą.”

Net mirtis negali “mūsų atskirti nuo Dievo meilės," sako jis, "nes Kristus vieną kartą numirė už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius." Kristaus atpirkti mūsų mirusieji ilsisi Dievo meilės artumoje. Todėl „palaiminti mirusieji, kurie miršta Viešpatyje. Taip, ­ sako Dvasia, ­ jie turi atilsėti nuo savo vargų, nes jų darbai juos lydi.“ Šiandien jie yra evangelisto Jono regėtoje dangaus minioje, ir dėkoja jo meilei bei skambiu balsu gieda: „Išgelbėjimas ­ iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ tai yra Jėzaus Kristaus. Amen.