24 liepos, 2022

Kapinių šventė

Kunigas:
Biblijos tekstas: Apr 2, 10

„Būk ištikimas iki mirties!“ Šiuos žodžius Apreiškime Jonui ištarė mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jie buvo skirti Smirnos bažnyčiai krikščionių persekiojimo laikais. Jėzus evangelistui Jonui tarė: „Smirnos Bažnyčios angelui rašyk: ‘Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą... Būk ištikimas iki mirties.“

Šiuos žodžius žinojo ir daugelis mūsų artimųjų, kurių kūnai ilsisi šiose kapinėse. Jie juos girdėjo konfirmacijos metu, jie juos išgirsdavo kunigo pamoksle per laidotuves, kai tekdavo atsisveikinti su brangiais mylimaisiais. Dauguma čia besiilsiančiųjų juos ne tik žinojo, bet ir vykdė. Ištikimybę Jėzui, jų Atpirkėjui ir Gelbėtojui, jie liudijo savo gyvenimu: lankydami bažnyčią, su juo susitikdami prie Altoriaus per jo kūno ir kraujo Sakramentą. Ne tik sekmadienį, bet ir kasdieniame gyvenime, tiek džiaugsmo, tiek liūdesio valandą, jie tikru tikėjimu liko ištikimi Kristui ir net kai sulaukdavo ateistų pašaipų. Jiems išsipildė Jėzaus ištartas žodis: „Ištikimiesiems duosiu gyvasties vainiką.“

Smirna, kurioje Naujojo Testamento laikais buvo įkurta pirmoji krikščionių bažnyčia buvo senovės miestas, įkurtas šimtmečius prieš mūsų erą. Šis miestas prie Egėjo jūros kažkada buvo senovės Graikijos dalis, po to priklausė Romos imperijai, po to Bizantijai, o po 15-ame amžiuje nukariautas turkų. Šiandien miestas yra Turkijoje. Išliko ir jo pavadinimas, tik Smirnos vardas tapo suturkintas. Šiandien jis vadinamas Izmiru, turinčiu virš 4 milijonų gyventojų.

Romos laikais tai buvo vienas puikiausių Mažosios Azijos miestų, dėl žymaus uosto tapusiu didžiuliu regiono prekybos centru. Tuo metu miestas didžiavosi ištikimybe Romos valdžiai. Romėnų filosofas Ciceronas gyrė jo gyventojus „kaip ištikimus Romos sąjungininkus.“ Kartą jie net išsižadėjo gausios savo drabužių dalies, kad galėtų padėti šaltį ir žygio sunkumus kenčiančiai Romos kariuomenei. Neveltui pirmuosius kelis Romos imperijos gyvavimo šimtmečius miestas nusipelnė epiteto „ištikimas.“

Kokia turėjo būti palaiminta Smirna, kai pagonybę išpažindami jo gyventojai išgirdo apie „neištiriamus Kristaus turtus“ per evangelijos žodį ir mieste buvo įkurta pirmoji krikščionių bažnyčia! Tai turbūt įvyko ankstyvosios krikščionybės laikais, kai bažnyčia jau buvo persekiojama, nes savo žodžiuose Smirnai Jėzus kalba apie persekiojamą bažnyčią. Apreiškime Jonui jis sako: „Smirnos Bažnyčios angelui rašyk: ‚Tai sako Pirmasis ir Paskutinysis, kuris buvo numiręs ir vėl grįžo į gyvenimą. Aš žinau tavo priespaudą ir tavo neturtą ­ o vis dėlto tu turtingas! ... Nebijok būsimųjų kentėjimų! Štai velnias įmes kai kuriuos jūsiškius į kalėjimą, kad būtumėte išbandyti. ... Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“

Antro amžiaus viduryje Smirnos vyskupu buvo apaštalo Jono mokinys Polikarpas. Tuo metu vėl prasidėjo bažnyčios persekiojimas. Polikarpas savo laiške Filipiečiams Pauliaus ir kitų apaštalų pavyzdžiu ragino tikinčiuosius likti ištikimais Kristui.

„Būkite tikri, kad visi jie [apaštalai] nebėgo veltui, bet išlaikė tikėjimą ir teisumą, o dabar yra jiems priklausančioje vietoje prie Viešpaties, su kuriais jie kentėjo. Jie mylėjo ne šį pasaulį, bet Jį, kuris numirė už mus ir kurį Dievas dėl mūsų prikėlė. Taigi taip laikykitės ir sekite Viešpaties pavyzdžiu, būdami tvirto ir ištvermingo tikėjimo... mylintys vieni kitus, surišti tarpusavyje tiesa, vienas kitą pralenkiantys Viešpaties švelnumu... Būkite tarpusavyje klusnūs; nepriekaištingai gyvenkite tarp pagonių, kad dėl gerų darbų ir patys susilauktumėte pagarbos, ir Viešpačiui dėl jūsų nebūtų piktžodžiaujama... Melskitės ... taip pat už tuos, kurie jus persekioja ir jūsų nekenčia, už kryžiaus priešininkus, idant jūsų vaisius būtų matomas visiems ir taptumėte jame tobuli...“

155-ais mūsų eros metais persekiotojai atėjo ir pas vyskupą Polikarpą, 86 metų senelį. „Kas gi blogo pasakyti: ‚Cezaris yra viešpats!, atlikti atnašavimą bei kita, kas tam reikalinga, ir išsigelbėti?“ klausė jo suėmėjai. „Neketinu daryti, ką man siūlote“, atsakė jis. Tada vyskupas buvo atvežtas į Smirnos stadioną kur jo laukė kraujo ištroškusi pagonių minia. „Pasigailėk savo senatvės“ tarė jam Romos prokonsulas. „Prisiek Cezario Laime, [jo sėkmės deive], atsiversk ir sušuk, šalin bedievius, [tai yra krikščionis].“ Polikarpas oriu veidu apžvelgęs pagonių minią stadione ir parodęs į juos ranka tarė: „Šalin bedievius.“ „Prisiek ir tave paleisiu; prakeik Kristų!” Polikarpas atsiliepė „Aštuoniasdešimt šešerius metus jam tarnauju, ir jis man nieko blogo nepadarė. Kaipgi galėčiau piktžodžiauti savo karaliui, kuris mane išgelbėjo?“ „Turiu laikinių žvėrių!“ “Ugnimi liepsiu tave sudeginti, jei žvėris niekini, nebent atsiverstum,” grasino prokonsulas. “Grasini ugnimi, kuri valandą liepsnoja ir tuoj užgęsta. Matyt, nežinai apie būsimąjį teismą ir amžiną kančių ugnį, skirtą bedieviams. Bet ko delsi, - liepk ką norėjęs!” Polikarpas liko ištikimas Kristui iki mirties, iki kankinio mirties. Pagonys jį sudegino ant laužo.

Jėzus sako: „Būk ištikimas iki mirties, ir aš tau duosiu gyvasties vainiką!“ Žodis „vainikas“ arba „karūna“ Smirnos gyventojams turėjo ypatingą simbolinę prasmę. Jie taip vadino aplink „Pagos“ kalvą išsidėsčiusius miesto savivaldos pastatus. Jų ansamblis atrodė kaip karūna. Jėzus Smirnos bažnyčiai primena, kad didesnė garbė už politikų karūną yra amžinojo gyvenimo vainikas. Jis yra nevystantis ir žymiai nuostabesnis.

Vainikas yra pergalės simbolis. Jis ženklina kovos pabaigą. Mūsų atžvilgiu jis žymi gyvenimo pabaigą, kovą tarp nuodėmės ir pasiryžimo gyventi krikščionišką gyvenimą, kovą tarp netikėjimo ir tikėjimo, kovą su trimis krikščionio priešais: nuodėme, mirtimi ir šėtonu. Juos įveikė Kristus savo mirtimi ir šlovingu prisikėlimu. Jis pažadėjo amžinojo gyvenimo pergalę visiems jo ištikimiems žmonėms. Vien tik savo jėgomis mes šios kovos negalime įveikti. „Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų,“ sako apaštalas Paulius. Apie save jis liudija: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Aš kovojau gerąją kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie pamilo jo pasirodymą.“

„Gyvybės karūna!“ Tai ne pasaulietinė garbė, ne pinigai, ne tuščios pagyros. Tai amžinasis gyvenimas bendrystėje su mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Tai gyvenimas su angelais ir visais Kristaus atpirktais šventaisiais, kurie tikėjimu jam liko ištikimi iki mirties. Tokio vainiko ar karūnos negali duoti nei karaliai nei jokia pasaulietinė valdžia. Jos negalima nusipirkti už pinigus, jokiais turtais, įsigyti vien paties žmogaus pastangomis. Tai mylinčio Dievo dovana, kurią Jėzus duoda visiems, kurie pamilo jo pasirodymą, tiems, kurie liko jam ištikimi iki mirties.

Šį gyvasties vainiką jau neša ir mūsų artimieji, kurie tvirtai laikėsi mūsų išgelbėjimą liudijančio kryžiaus ženklo, kuriuo Švento Krikšto valandą buvo paženklintos jų kaktos ir krūtinės. Jų gyvenimo kova jau baigėsi. Jie jau nugalėjo pasaulio viliones, šėtono pagundas, negandas, visus šio gyvenimo išbandymus ir mirtį. Su Kristumi jie jau laimėjo pergalę!

Ir mums Jėzus sako: „Būk ištikimas iki mirties, tai duosiu tau gyvasties vainiką!“ Amen.