2022-07-17

Kapinių šventė

Kunigas:
Passage: Rom 6, 23

Apaštalas Paulius laiške Romiečiams skelbia, kad nei gyvenimas nei mirtis negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės. Šie žodžiai mums tampa ypač brangūs, kai atvykstame į kapines papuošti mylimo žmogaus kapą gėlėmis. Jie liudija apie Dievo meilės didybę, kuri viešpatauja virš visos kūrinijos, virš gyvenimo ir mirties. Toji meilė labiausiai apsireiškė mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, kurį dangiškasis Tėvas siuntė, kad mes turėtume amžiną gyvenimą.

Apaštalas pamini dvi didžiules paslaptis. Pirmoji iš jų yra gyvenimas. Ji skelbia, kad mūsų gyvybę sukūrė Dievas. Pradžios knygoje rašoma: „Viešpats Dievas sukūrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ Gyvybė yra Dievo rankų darbas, tačiau žmogaus gyvybė skiriasi nuo visų žemesnių Dievo kūrinių, nes Viešpats jį sukūrė pagal savo atvaizdą. „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir moterį sukūrė juos,“ skelbia Pradžios knyga.

Šis gyvybės slėpinys regimai apsireiškia kūdikio gimime, jo mažame kūnelyje, jo verksme, visa tiriančiame akių žvilgsnyje, jo vis ryškesnėje šypsenoje, kuri taip džiugina tėvą ir motiną, brolius ir seseris. Jau mažame kūdikyje yra protinga siela, gebanti protauti, mylėti.

Gyvybė jame yra lyg dar neprasikleidęs pumpuras, kuri atsiskleis žiede, vėliau brandinsiančiame gyvenimo vaisius. Dievo žodis vaizdžiai žmogaus gyvenimą sulygina su gėlės žiedu. Dievas sukūrė žmogų, kad jis taptų tuo gražiu žiedu: jį tikėtų, jam tarnautų, kad brangintų teisumą, taptu geru tėvu ir motina, kaip jį tėvai vedė pas Viešpatį krikšte ir konfirmacijoje, taip ir jis vestų savo vaikus prie Viešpaties, kad ir jie mylėtų Dievą ir artimą kaip patį save. Žmogus sutvertas šlovinti Sutvėrėją ir brandinti šiame gyvenime kilnius tikėjimo vaisius.

Deja, pastebi sentėvis Jobas, „Žmogus, gimęs iš moters, gyvena trumpai, bet turi daug vargo, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja.“ „Visa žmonija ­ kaip žolė, jos gražumas ­ kaip laukų gėlės,“ skelbia psalmė. Ateina laikas, kai „žolė nudžiūsta, gėlė nuvysta, kai tik Viešpats pūsteli.“ Neveltui Patarlių knyga sako: „Nesigirk rytojaus diena, nes tu nežinai, kas tau dar šiandien gali atsitikti.“

Kita didi paslaptis yra mirtis. Kai ji aplanko, akys kažkada skleidusios šviesą, tampa pritemusios, balsas skambėjęs džiaugsmingu juoku nutyla, kūnas skleidęs meilę ir šilumą atvėsta. Mirtis yra baisus dalykas. Neveltui Dievo žodis ją vadina „priešu“, nes kaip priešas ateina atimti ir plėšti, taip ir mirtis atima iš mūsų tai, kas brangiausia, ką mylėjome.

Dievas sukūrė gyvybę. Mirtis nebuvo jo plano dalis. Dievo žodis sako: „Mirtis yra nuodėmės alga.“ „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis pasiekė visus žmones, nes visi nusidėjo,“ rašo apaštalas Paulius laiške Romiečiams. Po žmogaus nuopuolio kiekvienas žmogus šiame pasaulyje gimsta su įgimtąja nuodėme, kuri yra mūsų kūno „mirties geluonis.“ Jos kaltę Dievas mums atleidžia šventame Krikšte, tačiau nuodėmės pažeista prigimtis pasilieka. Ji ragina mus maištauti prieš Dievą, peržengti jo įsakymus. Dėl jos mes nepajėgiame tobulai mylėti Dievo visa siela, širdimi, protu ir jėgomis ir ir artimo kai patį save. Net švenčiausias žmogus nusideda prieš Dievą. „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris,“ apie save liudija šventas apaštalas Paulius. „Mat gero trokšti sugebu, o padaryti ­ ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu.“ Baisiausia įgimtosios nuodėmės pasekmė yra netikėjimas į Dievą, be kurio žmogus praranda maloningą Dievą. Dievas jam tampa baudžiančiu Teisėju.

Mirtis yra mūsų priešas, tačiau šis priešas bus nugalėtas, nes „atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, ... kad atpirktų esančius Įstatymo valdžioje.“ Dievas siuntė savo Sūnų, kad tobulai įvykdęs jo Įstatymą ir likęs šventas, prisiimtų ant savęs mūsų nuodėmes ir su jomis mirtų ant kryžiaus. Kokie stiprūs apaštalo žodžiai, liudijantys kaip brangiai mes esame atpirkti! „Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu.“ Jis sutiko tapti prakeiktu mūsų vietoje, kad mes būtume palaiminti. Jame mes „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą.“ „Jis dosniai apdovanojo mus savo malone“, kad „kad, jo malone išteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais.“

Jėzus mirė už visus žmonės, jo malonė pasirodė visiems, tačiau Dievas savo malonės neteikia priverstinu būdu. Ji gaunama per tikėjimą į Jėzų Kristų. Ją Dievas mums perdavė Krikšte, kai ant mūsų buvo užpiltas pilnas gyvybės Šventojo Krikšto vanduo. Ją mes gauname atėję į bažnyčią išgirsti jo gelbstintį žodį, kuris skatina mūsų širdyse nuoširdžią atgailą dėl nuodėmių ir pasitikėjimą Jėzumi, mūsų Gelbėtoju. Jo malonę mes gauname priimdami jo kūną ir kraują Altoriaus Sakramente nuodėmių atleidimui, o kur yra atleidimas, ten gyvybė ir išganymas. „Jūs juk esate išgelbėti malone per tikėjimą ir ne iš savęs, bet tai yra Dievo dovana,“ sako apaštalas Paulius. Dangiškasis Tėvas mums dosniai lieja savo malonę per žodį ir sakramentą, kad ja „išteisinti, viltimi taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais.“ „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o išteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo.“

Todėl jei „atpildas už nuodėmę ­ mirtis, Dievo malonės dovana ­ amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Dėka Jėzaus kryžiaus ir jo prisikėlimo pergalės ir mūsų brangių artimųjų sielos, kurios išliko tikrame tikėjime, yra Viešpaties rankose, jo namuose. Ten nebėra nei liūdesio, nei aimanos, nei sielvarto, nei skausmo. Jie mirė Viešpatyje, todėl yra palaiminti. Pats Dievas nušluostė ašaras nuo jų akių. Jiems jau galutinai išsipildė žodis: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą.“

Atėjus į kapines ar kai širdis lanko netekimo skausmas, apaštalas ragina mus per daug nenusiminti dėl iškeliavusių artimųjų, kaip atsitinka su netikinčiais, nes jie neturi amžinojo gyvenimo vilties. „Mes nenorime palikti jūsų, broliai, be žinių apie užmigusiuosius, kad jūs neliūdėtumėte, kaip likusieji, kurie neturi vilties. Nes jei tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir užmigusiuosius per Kristų atsives su juo.“ Jis nurodo į visų tikinčiųjų būsimą susitikimą visų šventųjų minioje ir į būsimą prisikėlimą naujame danguje ir žemėje. Tada galutinai išsipildys žodis: „Pergalė sunaikino mirtį! Kur, mirtie, tavoji pergalė? Kur, mirtie, tavasis geluonis?!“ Amen.