10 liepos, 2022

4 sekmadienis po Švč. Trejybės

Kunigas:
Biblijos tekstas: Lk 6, 36-42

Evangelija nėra vien tik tikro ir išganingo tikėjimo šaltinis. Ji taip pat yra mūsų krikščioniško elgesio mokykla. Būtent krikščioniško gyvenimo būdo mus šiandien moko Viešpats Jėzus Kristus, kai jis sako: „Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.“

Žmonės stebėtinai lengvai teisia vieni kitus, nors pažvelgus giliau, jie patys neatrodo išsiskiriantys savo gerais darbais. Ir tarp tikinčiųjų pasitaikys tokių, kurie save laikys šventesniais ir sakys: „Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies.“ Tokiam žmogui Jėzus sako: „Neteisk, kad nebūtum teisiamas. Pirma pažvelk į sielos veidrodį, į savo gyvenimo būdą. Ar gebi pažinti savo nuodėmes? Žiūrėk, kad teisdamas kitą, nepriimtum nuosprendžio sau."

Tų, kurie atsisako sulyginti savo elgesį su Dešimčia įsakymų, Jėzus klausia: „Ar tu kartais nesi aklas? Tu sakai broliui: 'Leisk, išimsiu krislą iš tavo akies’, - pats nematydamas savo akyje rąsto?!“ „Ar gali aklas vesti aklą? Ar ne abu įpuls į duobę?“ Tokiems Jėzus skiria žodžius: „Aklasai fariziejau! Pirmiau išvalyk taurės vidų, tai bus tikrai švari ir išorė!“ „Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o tada pažiūrėsi, kaip iš brolio akies išimti krislelį.“

Paragindamas neskubėti teisti kitų, Jėzus nurodo į Dievo gailestingumą. Jis sako: "Pažiūrėkite, koks gailestingas yra dangiškasis Tėvas. Jis neskuba teisti piktųjų. Dangaus ir žemės Kūrėjas leidžia saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų.“

Bėda tame, kad nusidėjėlius dažnai teisia tokie patys nusidėjėliai. Jie nesuvokia, kad nepažinę savo pačių nuodėmių, priėję prie pagundų duobės irgi į ją įpuls. „Nes jie yra lyg akli,“ sako Jėzus, pro kurių nuodėmių aptemdytas akis nepatenka Dievo žodžio šviesa. „Jei tavyje esanti šviesa yra tamsa, tai kokia baisi toji tamsa!“

Dievą mylintis žmogus nelaiko savęs šventu. Tie, kuriuos mes pavadintume šventais, atsakytų: „Mes irgi esame nuodėmingi.“ „Ne mums, Viešpatie, ne mums, o savo vardui garbę duoki!“

Tikintis žmogus žvelgia į Jėzų Kristų, kuris yra mūsų nuodėmių Atpirkėjas ir šventumo šaltinis. Dangiškasis Tėvas mūsų išgelbėjimui siuntė savo Sūnų. Jis siuntė jį ne bausti mus mirčiai ir pasmerkimui, o išgelbėti amžinam gyvenimui. Jis mūsų vietoje pilnai įvykdė Dievo Įstatymą, kentėdamas mūsų nuodėmių bausmę ir mirtį ant kryžiaus. Kryžiuje atsiskleidžia Dievo gailestingumas nusidėjusiam žmogui. „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,“ rašo apaštalas Paulius.

Tikintis žmogus žino, kad tas šventumas yra ne jo asmeninis, bet Kristaus šventumas. Jį Jėzus mums perdavė per Krikšto vandenį. Jį toliau jis mums dovanoja per nuodėmių išpažintį ir per savo kūno ir kraujo Sakramentą. Jėzus mus pridengia savo šventumu, lyg mūsų nuogą, nuodėmių  užvaldytą kūną aprengia savo dieviškais rūbais. Sielos viduje mes žinome kas esame, tačiau Dievas į mus žvelgia lyg į šventus dėka Jėzaus Kristaus padovanoto šventumo.

Mūsų išgelbėjimui Jėzus tapo tuo geruoju Ganytoju, kuris išėjo ieškoti tos vienos pražuvusios avies. Suradęs ją jis per daug nebara, bet užsideda ant pečių ir parneša namo. Sugrąžinęs sielą į tikinčiųjų bendruomenę jis taria: „Štai tu dabar pasveikai. Eik ir daugiau nebenusidėk.“ „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams!“ sako jis. „Aš atėjau ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių.“ Juk „danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio, negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgaila nereikalinga.“

Krikščionis nėra naivus žmogus. Matydamas per judrią gatvę bėgantį vaiką, jis stengsis jį įspėti. Matydamas brolį einantį prie pražūtingos nuodėmių duobės, jis stengsis jam padėti – ne pasmerkti, o pagelbėti geru žodžiu ir patarimu. Krikščionis nuodėmę vadina nuodėme. Jei jis tylės, tai akmenys šauks, nes jis tada irgi taps tuo akluoju, kuris kartu su nuodėmėn įklimpusiu broliu žengs į duobę. Jis taps ta žemės druska, kuri nustojo sūrumo. Tokia jau „niekam nebetinka, ir belieka ją tik išberti žmonėms sumindžioti.“

Krikščionis kitų nuodėmingą elgesį vertina atsakingai. Matydamas krislą brolio ar sesers akyje jis greičiausia patylės, nes panašus krislas gali slypėti ir jo akyje, o gal net dar didesnis. Jis žino, kad jo „teisėjas yra Viešpats.“ Jis prisimins apaštalo Pauliaus žodžius Korintiečiams: „Mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo sostą, kad kiekvienas atsiimtų pagal tai, ką jis, gyvendamas kūne, darė – gera ar bloga.“ Jis atmins ir apaštalo Jono žodžius: „Rašau jums, kad nedarytumėte nuodėmių. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes.“

Vis dėlto su žmogumi yra taip, kaip apibūdina apaštalas laiške Timotiejui: „Kai kurių žmonių nuodėmės yra visų matomos, eidamos į teismą pirma jų, o kitų jos iš paskos seka.“ Krikščioniškos druskos keliamą atgailos skausmą, turi pajusti tie, kurių nuodėmės eina jų priekyje. Mūsų pareiga yra draugiškai priminti jiems apie Dievo Įstatymą ir valią. Ne pasmerkti, o pakviesti eiti Viešpaties keliu. Toks yra krikščioniškos meilės kelias. Meilė praneša apie priekyje atsivėrusią duobę. Tylėjimas sielai atsiduriant pavojuje nėra meilė. O tiems, kurie atsisako tiesinti savo kelius ir lieka surakinti savo nuodėmėse, priklauso psalmės žodžiai: „Taurė yra Viešpaties rankoje, pilna stipraus jo pykčio vyno. Dievas teisia... Jis pila iš jos po gurkšnį, ir visi žemės bedieviai gers iki pat dugno.“

Teismo ir teisingumo simbolis yra svarstyklės. Jos “yra Viešpaties ir visi svarsčiai maišelyje priklauso jam“, sako Patarlių knyga. „Žmonės ­ tik migla, mirtingieji ­ tik tariamybė. Visi sudėti ant svarstyklių,“ sako 62 psalmė. Babilono karaliui Belšacarui puolus į nuodėmes, ant sienos pasirodė mistinė ranka ir užrašė žodžius: „Mene, tekel, parsin.“ Tai išvydęs karalius persigando ir visas išbalo. Ką reiškia šie žodžiai? „Tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas per lengvas,“ paaiškino jam žodį „Tekel“ pranašas Danielius.

„Kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save,“ liudija apaštalas Paulius, sakydamas: „Tad liaukimės teisti vieni kitus.“ Ką galėtume duoti Dievui, kad gautume iš jo išganymą? Kokiais savo darbais nuplausime savo nuodėmes? Mūsų viltis yra tik „gelbstinti Dievo malonė,“ kuri Jėzuje Kristuje „pasirodė visiems žmonėms.“ Jo kraujas, kurį jis mums teikia Sakramente, nuplauna visas mūsų nuodėmes ir kaltes. „Ne sidabru ar auksu, jūs esate atpirkti ... bet brangiuoju krauju Kristaus,“ rašo apaštalas Petras. Mums, tikintiesiems, belieka tik kartu su apaštalu Pauliumi ištarti: „Dėkui Dievui, kuris mums duoda pergalę per Jėzų Kristų.“ Amen.