Dievas mus gyvenime apdovanoja gausiomis malonės dovanomis, tačiau brangiausia yra mūsų artimieji, su kurias kartu gyvename ir kuriuos mylime. Todėl kai jų akys užsimerkia mirties miegu, mus ištinka didžiulė netektis. Tokią skaudžią valandą mes liekame dėkingi už nuoširdžią užuojautą, kurią patiriame iš giminaičių, draugų, bendradarbių. Vis dėlto gilesnė už žmogaus žodžius yra dieviškoji paguoda. Ji yra tikrasis vaistas sužeistai širdžiai. Ją Viešpats teikia savo šventuoju žodžiu, kuris skelbia: “Dievas yra meilė.”

Kažin ar galima rasti glausčiau ir giliau apreikštą dieviško apreiškimo žinią. Ji išsakyta tik trijuose žodžiuose: „Dievas yra meilė“. Kadangi juos mes esame girdėję ne kartą, ne visada pastebime jų vertę. Tegu Šventoji Dvasia apšviečia mūsų mintis, kad pažintume jų gelmes ir juose glūdinčią paguodą.

Netekties valandą atsisveikinant su mylimu žmogumi, mus aplanko niūrios mintys. Jos gali versti abejoti net Dievo meile. Širdyje kyla daug klausimų, į kuriuos protas ieško atsakymo. Jei Dievas mus myli, kodėl jis iš mūsų atima tai, kas brangiausia? Kodėl jis kartais pašaukia žmogų staiga, jėgų žydėjime? Kodėl, sentėvio Jobo žodžiais tariant, “netikėtai turi žmogus mirti, išsigąsti vidurnaktyje ir išnykti?” Joks išminčius nepajėgus atsakyti į šiuos egzistencinius klausimus, nes jie priklauso “Dievo išminties ir pažinimo gelmei.“ „O kas gi pažino Viešpaties mintį? Ir kas buvo jo patarėjas? Arba kas jam yra davęs pirmas, kad jam būtų atmokėta?“ klausia apaštalas Paulius.

Vietoje to, kad širdis ieškotų atsakymo į šiuos klausimus, apaštalas nukreipia mūsų žvilgsnius į Dievo meilę. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ klausia jis. „Aš juk esu tikras,“ atsako jis, „kad nei mirtis, nei gyvenimas... nei jokie kiti kūriniai negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“ Kai mus aplanko niūrios mintys, kai nerandame atsakymo į sunkiausius mūsų sielą kamuojančius klausimus, kai širdies žaizda vis dar lieka neužgijusi po artimo mirties, tvirtai laikykimės šio tikėjimo išpažinimo: „Dievas yra meilė.“

Dievo meilės įrodymų gausą mes aptinkame jo žodyje ir darbuose. Ją Dievas mums apreiškė šventųjų pranašų lūpomis, tačiau labiausiai per savo Sūnų Jėzų Kristų. “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų,” skelbia evangelistas Jonas, “kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” Jėzaus gyvenimas, jo darbai, jo mokymas liudija amžiną, nesibaigiančią Dievo meilę. Tačiau labiausiai amžinoji meilė mums apsireiškė Jėzaus kryžiuje. “Dievas mums savo meilę parodė tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai,“ liudija apaštalas Paulius. „Mes esame išteisinti jo krauju.“ Dievo meilė, jo malonės dovana atsiskleidė jo Sūnuje. Jei „atpildas už nuodėmę ­ mirtis, tai Dievo malonės dovana ­ amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“

„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas, kad mes galime vadintis Dievo vaikais ir jais mes esame!“ skelbia evangelistas Jonas. Šią Viešpaties meilės dovaną mes asmeniškai gavome Šventame Krikšte. Tą valandą, kai ant mūsų buvo užlietas pilnas malonės ir gyvybės Krikšto vanduo, Kristus mums perdavė savo kryžiaus pergalės vaisius. Atgimę Šventosios Dvasios galia mes tapome Dievo vaikais, gavome nuodėmių atleidimą, naujo gyvenimo pradžią ir amžinojo išgelbėjimo pažadą. „Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje. Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi,“ liudija apaštalas Paulius. O kai nusidedame, “mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes,” primena evangelistas Jonas. Kai nusidedame, “Jo Sūnaus Jėzaus kraujas”, kurį išpažinę nuodėmes priimame sekmadienį prie altoriaus, “apvalo mus nuo visų nuodėmių.” Per Kristaus kraują, Dievas nusidėjusiam žmogui yra ne baudžiantis, bet mylintis Dievas.

Šis meilės Dievas viešpatauja mūsų gyvenimams. Net kai susiduriame su gyvenimo sunkumais, kai mūsų širdis užgožia sielvartas, nuolatos prisiminkime, kad tikintiesiems Dievas yra ne koks negailestingas priešas, o meilė. Jis ne tik mus myli. Visa savo prigimtimi jis yra Meilė.

Šia jo meile pasikliaukime artimo netekties valandą, kai atrodo daugiau nieko nelieka, kaip tik atsisėdus verkti. Teguodžia ji mus, kai atėjus į kapines širdis lanko liūdesys. Tegu mūsų ašaros neužgožia tos begalinės Viešpaties meilės šviesos. Mūsų akys kol kas negali pilnai pažinti Dievo apvaizdos. Gyvendami žemiškoje padangtėje, “mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu,” tačiau po mirties atėję Dievo akivaizdon mes “regėsime veidas į veidą.” Tada mūsų balsai susilies su visų palaimintųjų balsais amžinoje Viešpaties šlovėje, ir mes su visais išgelbėtais šventaisiais džiaugsmingomis širdimis giedosime giesmę: “Dievas yra meilė.” Amen.