Kai turtingas žmogus kviečia į vakarienę, žmonės noriai įprastai ateina, tačiau kodėl Kristaus palyginime tie trys vyrai atsisakė ateiti? Evangelija kalba apie pasirinkimą tarp šio pasaulio malonumų ir amžinųjų sielos vertybių.

Tas turtingas žmogus evangelijoje yra Dievas. Jis paruošė mums didelę vakarienę, kuri yra amžinojo gyvenimo pilnatvė. Į šią amžinąją Vakarienę jis mus pakvietė per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.

Kaip tas turtingas žmogus pas išrinktuosius siuntė savo tarną, taip dangiškasis Tėvas pas žmogų siuntė tarpininką tarp jo ir žmogaus, jo Sūnų Jėzų Kristų. Vardan mūsų Dievo Sūnus sutiko tapti žmogumi ir netgi visų tarnu. Apaštalas Paulius sako: “Jis, turėdamas Dievo pavidalą … apiplėšė pats save, priimdamas tarno pavidalą… tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties.” Kryžiaus mirtimi atpirkęs mūsų nuodėmes jis mus kviečia prie amžinųjų gėrybių.

“Ateikite, nes jau viskas paruošta,” sako jis Nuodėmių atleidimas jau užtarnautas, kelias pas dangiškąjį Tėvą jau atviras. Jis kviečia mus prie savo žodžio, kuris yra maistas mūsų sielai, ir prie Dievo malonės stalo – Šventosios Vakarienės, kurioje jis mus aplanko savo kūnu ir krauju, suteikia nuodėmių atleidimą, gyvastį ir išganymą.

Deja, pakviestieji nenorėjo ateiti į iškilmingą vakarienę. Visi kaip vienas jie ėmė atsiprašinėti.

Nors žmogus „gyvas ne viena duona,“ bet ir žodžiu iš Dievo burnos, dažnai atsitinka taip, kad žmogus taip prisiriša save prie materialių dalykų, jog užmiršta pamaitinti savo sielą. Jis siekia naudos tik kūnui, suteikti jam kuo daugiau malonumų, bet užmiršta apie amžinuosius turtus, kurie yra brangesni už šias žemiškąsias gėrybes, nes amžinybė nesulyginama su šio gyvenimo akimirka.

Pirmasis teisinosi: “Nusipirkau dirvą ir būtinai turiu eiti jos apžiūrėti.” Jis įsigijo nekilnojamą turtą ant kurio turbūt statysis namą. Dirvą jis galėtų apžiūrėti ir vėliau, todėl toji priežastis liudija, kad įsigijęs turto jis tapo išdidus. Puikybė ir išdidumas – tai pražūtingi jausmai. Dievas tai vadina nuodėme. Patarlių knyga skelbia: “Išdidumas eina suklupimo priekyje, puikybė – prieš žlugimą.”

Antrasis teisinosi: “Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti.” Dvasine prasme tie penki jungai jaučių yra penki pagrindiniai pojūčiai. Tai mūsų regėjimas, klausa, uoslė, skonis, lytėjimas. Bažnyčios tėvas Augustinas sako:

“Jie vadinami jaučių jungu, nes būtent per šiuos kūno pojūčius ieškoma žemiškų dalykų. Kaip jaučiai dirba žemę, taip žmonės be tikėjimo pasiduoda žemiškiems dalykams, nenori tikėti niekuo, išskyrus tai, ką jie patiria penkeriopa kūno pojūčių patirtimi. Aš tikiu tik tuo, ką matau, sako toks žmogus. Jei toks yra mūsų nusistatymas, tai ir  mus nuo vakarienės sulaikys tie penki jaučių jungai.”

Apaštalas Paulius vien apie pojūčiais besivadovaujantį žmogų sako: “Juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai… Bet mes gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, … ir dvasiniais žodžiais aiškiname dvasinius dalykus.”

Juslinis žmogus negali Dievo pamatyti akimis, paliesti jį rankomis, ar išgirsti jo balsą, todėl mano, kad jo nėra.  Todėl Tomui, kuris sakė: “Kol nepaliesiu Kristaus kryžiaus žaizdų žymių netikėsiu”, Kristus, leidęs paliesti savo žaizdų žymes, atsakė: “Palaiminti, kuri nematė, bet įtikėjo.”

Šiandieniniame pasaulyje yra aukštinamas žmogaus kūnas, visokeriopai skatinama siekti kuo daugiau gyvenimo malonumų. Apaštalas Jonas sako: “Visa, kas pasaulyje, tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė.” Tai nėra iš Dievo. Tai nuodėmė. “Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.”

Apaštalas įspėja galatiečius apie pavojus, su kuriais susiduria tų penkių jaučių traukiama siela. “Kūno darbai aiškūs – tai paleistuvavimas, ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumai, nesantaikos, pavyduliavimai, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs dalykai. Įspėju jus, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.”

Tegul mūsų nesulaiko nuo Viešpaties Vakarienės tiek penki jungai jaučių. Neatsisakyme Dievo kvietimo vardan “kūno geismo, akių geismo ir gyvenimo puikybės.” Šie dalykai yra laikini, bet “kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.”

Trečiasis teisinosi, kad vedė žmoną, todėl negali ateiti į vakarienę.

Bažnytinė santuoka vadinama šventa, nes joje vyras ir moteris sujungia savo širdis abipuse meile visam gyvenimui. Sukūręs žmogų kaip vyrą ir moterį Dievas tarė: “Nuo šiol vyras, palikęs savo tėvą ir motiną glausis prie savo moters. Kilniausia santuokos dovana yra vaikai, kurie turi būti auklėjami krikščioniškai, šlovinti jį su bažnyčia. Vyras ar žmona neturi tapti kliūtimi eiti į Viešpaties vakarienę. Apaštalas Paulius pažymi, kad net jei vienas iš sutuoktinių netiki į Dievą, santuoka turi būti išsaugota. “Netikintis vyras pašventinamas per žmoną, o netikinti žmona pašventinama per tikintį vyrą.”

Atsisakius pakviestiesiems, į puotą buvo pakviesti vargšai, paliegėliai, akli ir luoši. Dvasine prasme tai nuolankūs, savimi nesipuikuojantys žmonės. “Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę”. “Ne ristūno jėga jis mėgaujasi, malonumo jam neteikia nė bėgiko greitumas,” sako psalmė. “Viešpats gėrisi tais, kurie pagarbiai jo bijo, kurie pasitiki jo ištikimąja meile.” Turtingieji ir sveikieji sielos maistą iškeitė į šio gyvenimo turtus ir malonumus, tačiau nuolankieji tapo palaiminti, nes “jie vaišinsis Dievo karalystės pokylyje!” “Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus,” sako apaštalas Paulius. “Tai, kas pasaulio akims žemakilmis ir paniekintas…, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis.” “Ateikite, nes jau viskas paruošta,” kviečia mus Jėzus prie Šventosios Vakarienės stalo. “Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.” Amen.